Lietuvos valdžia dvidešimt metų ignoravo ekspertų įspėjimus dėl saugiklių trūkumo, siekiant išvengti spekuliacijos žemės ūkio paskirties žeme, bei galimybės ją įsigyti kitų šalių piliečiams ir jų įmonėms, nereikalaujant nuolat gyventi Lietuvoje, neįrodant savo ūkininkavimo praktikos ar tam reikalingo išsilavinimo.
Reikėjo 300 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, kad valdžia pripažintų savo klaidas ir pradėtų rūpintis, kad Lietuvoje įsigaliotų žemės ūkio paskirties žemės pirkimo saugikliai, analogiški galiojantiems Vakarų Europos šalyse.
Valdžios klaidų pasekmės šiandien skaudžiai kerta ne Karbauskiui, kuris gali nueiti į banką kredito, o smulkiems ir vidutiniams ūkininkams, kurių galimybės pasiskolinti lėšų žemei įsigyti yra minimalios.
Šalys, kurios rūpinasi savo žemdirbiais, smulkiems ir vidutiniams ūkininkams žemei įsigyti teikia finansinę pagalbą, kompensuoja palūkanas. Deja, Lietuvoje vadovaujamasi kita logika. Smulkesniems ūkiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės jokios paramos nėra, tačiau nėra ir jokių trukdžių žemes pirkti jos visai nedirbantiems Lietuvos ir užsienio spekuliantams. Yra esminis skirtumas tarp žeme spekuliuojančio kapitalo ir žemdirbio. Žemdirbiai ištraukė Lietuvą iš ekonominės krizės, pirmieji atgaivino eksportą, tuo tarpu finansinio ir nekilnojamojo turto burbulo kūrėjai, investicinio kapitalo spekuliantai tą krizę visame pasaulyje sukėlė. Štai toks „mažas“ skirtumas, kurio nemato žemdirbių kritikai.
Labai dažnai iš politikų lūpų ėmė skambėti mano pavardė, neva aš esu suinteresuotas supirkti visą Lietuvos žemę. Esu žemdirbys, o ne žemvaldys, mano ūkiai užima 0,8 procento Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės. Mano ūkiuose gaminama apie 3 procentus Lietuvoje primelžiamo pieno ir prikuliamų grūdų. Daug tai ar mažai – ne man spręsti. Sąžiningai dirbu ir kaip dauguma žmonių noriu, kad žemė priklausytų ją dirbantiems Lietuvos žmonėms. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra apie 10 procentų visai nedirbamos žemės ūkio paskirties žemės, dar 10 procentų žemės ūkio paskirties žemės yra nedirbamos, bet deklaruojamos. Valdau 16 žemės ūkio įmonių, iš kurių devynios buvo išgelbėtos nuo bankroto, penkios įkurtos bankrutavusių ar iširusių ūkių žemėje. Šiuose ūkiuose dirba daugiau nei 1 200 darbuotojų. Akivaizdus pavyzdys Anykščių rajone, kai 2013 metais nuo bankroto išgelbėti du ūkiai, išsaugotos 79 darbo vietos.
Didelę dalį lėšų, kurias pavyksta uždirbti, investuoju į kultūrą, švietimą, sveikatos apsaugą. Mano verslas per metus į valstybės biudžetą sumoka apie šimtą milijonų litų mokesčių, kyla atlyginimai, esu principinis genetiškai modifikuotų organizmų naudojimo priešininkas. Jei nebūčiau politikas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, turbūt būčiau minimas kaip pavyzdys Lietuvos verslo žmonėms, tačiau dabar esu sąmoningai šmeižiamas, menkinamas.
Visuomenės akyse formuojamas neigiamas Lietuvos žemdirbių įvaizdis, juos pristatant savanaudiškais žemvaldžiais. Mes nevaldome žemės, mes ją dirbame ir norime būti gerbiami už savo indėlį į Lietuvos gerovės kūrimą. Mes esame šalies patriotai, kiekvieną dieną tai įrodantys savo darbais, o ne tuščiais žodžiais.