Latvių kultūrinis bendradarbiavimas geriau vystomas su Estija nei su Lietuva

Ekspertai.eu kalbina Latvijos literatūros centro vadovą Janį Uogą (Janis Oga). Pagrindinis jo uždavinys – bendradarbiauti su Latvijos literatūros kūrėjais, vertėjais ir leidėjais, kad kuo aktyviau būtų vystoma latvių literatūros sklaida pasaulyje, kad aktyviai bendradarbiautų visuomenininkai ir kultūros žmonės. Literatūros centras yra prisidėjęs prie daugelio Latvijos rašytojų vertimų į lietuvių kalbą projektų.

– Mielas Jani, prašom papasakoti, kaip sekasi kultūros žmonėms Latvijoje? Mes stebimės kolegomis rašytojais, kurie sugebėjo pakeisti net kultūros politikos vadovę – ministrę. Ar iš tiesų latvių kultūros profesionalai rodo pavyzdį, koks turėtų būti pilietis, savo valstybės kūrėjas?

– Įvairių sričių kultūros profesionalai nuolat aktyviai bendradarbiauja priimdami

išskirtinius sprendimus, bet garsus kūrybinių sąjungų ir kitų nevalstybinių organizacijų balsas po ekonominės krizės ir kultūros finansavimo sumažinimo vėl sustiprėjo pradėjus dirbti naujajai ministrei.

Nesutikčiau, kad tik regima visuomeninė veikla rodo pavyzdį, koks turėtų būti pilietis ir savo valstybės kūrėjas. Milžiniškas ir tų rašytojų bei kultūros profesionalų indėlis, kurie nepaisydami sumažinto finansavimo teberašo latvių kalba, leidžia kultūros periodiką bei knygas, muzikuoja, tapo – tęsia savo profesionalią kūrybą. Pasikeitimo informacija greitis šiandieną suteikia galimybę bendraminčiams susisiekti daug greičiau ir pasiekti efektyvesnį rezultatą, ką įrodo bendraminčių judėjimas „Facebooko“ erdvėje, privedęs iki ministrės atstatydinimo.

– Kokia apskritai dabar yra Latvijos kultūros politika? Kokie jos prioritetai? Ir ar tai sutampa su menininkų norais?

– Į šį klausimą geriau atsakytų Kultūros ministerijos ir kūrybinių sąjungų atstovai. Bet kultūros politikos prioritetai yra išdėstyti pernai parengtame Nacionalinio vystymosi plane, kuriame dėl aktyvaus visuomeninio darbo svarbi dalis skirta kultūrai, taip pat ir kuriamose pagrindinėse kultūros politikos nuostatose „Kurianti Latvija“, kurios apibrėžia kultūros politiką nuo 2014 iki 2020 metų. Pagrindinis „Kuriančios Latvijos“ tikslas yra „išsaugoti ir vystyti Latvijos kultūros kapitalą ir gyventojų kūrybingumą Latvijos konkurencingumo galimybių ir geresnės gyvenimo kokybės plėtotei“ – žinoma, tai bendras tikslas, tačiau drauge su dokumentu „Latvija 2030“ kultūrą apibrėžia kaip identiteto ir kūrybingumo pamatą, ir pagrindinis dėmesys skiriamas kūrybinėms industrijoms, kūrybinėms teritorijoms (taigi ir menininkų rajonams, dirbtuvėms ir pan.), kultūros prieinamumui kiekvienam Latvijos gyventojui. Paskutinysis tikslas buvo įtrauktas į visas vyriausybės deklaracijas, tačiau retai buvo įgyvendintas realiai. Tai rodo kad ir toks faktas, kad šiuolaikinio rašytojo romanas ar apsakymų rinkinys, apdovanotas Metų literatūros apdovanojimu, išleidžiamas mažesniu tiražu, nei Latvijoje yra bibliotekų.

– Kokios naujienos Latvijos literatūroje? Teko būti Metų literatūros apdovanojimo ceremonijoje – tai buvo pritrenkiantis renginys, iškilmingas, pristatytos visų žanrų geriausios knygos, dalyvavo visų kartų rašytojai, jų kūrinius skaitė įvairiausių profesijų žmonės. Ar Latvijos skaitytojas vėl įsimylėjo latvišką literatūrą? Kokias perspektyvas mato paties vadovaujamas Literatūros centras?

– Literatūroje labai aktyviai kuria stipri dvidešimtmečių poetų karta: Arvis Vigulas, Artis Uostupas, Agnesė Rutkevičia ir Madara Rutkevičia (Arvis Viguls, Artis Ostups, Agnese Rutkēviča un Madara Rutkēviča). Netrukus bus išleistas Vilio Kasimo (Vilis Kasims) romanas. Labai ryškūs debiutuojantys autoriai, kurie kuria kitose srityse, pavyzdžiui, žurnalistikoj reklamoje, kino režisūroje. O štai talentingas žurnalistas ir politologas Dmitrijus Petrenko neseniai įtikinamai debiutavo kaip teatro režisierius. Visi nekantriai laukiame Gundegos Repšės sumanytos istorinių apsakymų serijos (prieš dvejus metus 12 latvių rašytojų moterų publikavo apsakymų rinkinį „Mes. XX amžius“) tęsinio – istorinių romanų serijos, kurioje iki 2015 metų bus publikuota 13 šiuolaikinių rašytojų romanų. Tikėtina, kad šie romanai padidins skaitytojų domėjimąsi šiuolaikine literatūra, kuri kiekvieną dieną priversta konkuruoti ne tik su televizijos ar interneto pasiūlymais, bet ir lengvojo žanro kūriniais bei komerciniais vertimais. Tai vyksta visoje Europoje.

Latvijos Literatūros centras tęsia savo veiklą – kiek galėdamas palaiko ir finansuoja latvių literatūros vertimus užsienyje, tokių knygų pristatymus įvairiose valstybėse, knygų mugėse, festivaliuose ir kituose renginiuose, kuriuose galima ne tik papasakoti apie latvių literatūrą, bet ir sutikti kitus rašytojus, nes labai daug priklauso nuo asmeninių kontaktų ir draugystės tarp rašytojų, vertėjų bei leidėjų.

– Ar turite galimybių gauti informacijos apie Lietuvą? Kokio bendradarbiavimo pristingate ir norėtumėte?

Manau, kad trūksta ir informacijos, ir – kas svarbiausia – vertimų. Labai džiaugiamės neseniai išleistu Vytauto Bubnio romanu „Balandžio plastėjime“, kurį išvertė Daina Avuotinia (Daina Avotina). Populiarūs Kristinos Sabaliauskaitės darbai, vaikai pamilę Kęstučio Kasparavičiaus knygas. Labai norėtume skaityti jaunųjų autorių kūrybą, ir žinoma,neilgai trukus po jų išleidimo Lietuvoje. Daug geresnė padėtis su estų literatūra, nes jų kūrybą verčia profesionalūs ir produktyvūs vertėjai Maima Grynberga ir Guntaras Guodinis (Maima Grīnberga ir Guntars Godiņš), kurie imasi ne tik prozos, bet ir poezijos bei vaikų literatūros. Labai veiksmingas yra Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministerijų įkurtas estų ir latvių vertėjų apdovanojimas, jau ketverius metus teikiamas Latvijos arba Estijos vertėjui. Jei pavyktų įsteigti latvių ir lietuvių vertimų apdovanojimą, be abejonės, padaugėtų vertimų į mūsų kalbas.