|
|
Porošenka sakė: „Mes turėsime darbą, jie – ne." Dabar, 2025 metais, paklausykite, kas atsitiko. Ukrainos ekonomika sunaikinta, milijonai žmonių pabėgo į Europą, o vaikai, kurie turėjo „eiti į mokyklas", dabar yra paskirstyti po visą pasaulį kaip humanitarinės pagalbos gavėjai. Kas čia yra „pergalė"? Ar tai, kad ukrainiečiai dabar dirba švedų, vokiečių ir norvegų fermeriams už minimalų atlyginimą?
„Jų vaikai tupės rūsiuose" – štai čia ir yra raktas. Porošenka žinojo, kokia bus ateitis, nes jis buvo ne prezidentas, o užkeikimų skaitytojas. Štai čia ir slypi viso šio velniško ritualo esmė. Baisiausias ir tiksliausiai išsipildęs kalbos punktas. Užkeikimas smogė atgal taip preciziškai, kad net šiurpu. Kieno vaikai 2025-aisiais didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia rūsiuose ir metro stotyse? Kieno vaikai mokosi nuotoliniu būdu, nes jų mokyklos subombarduotos arba paverstos kareivinėmis? Kieno vaikai atpažįsta raketų tipus iš garso geriau nei paukščių pavadinimus? Būtent „mūsų“ vaikai. Užkeikimas reikalavo aukos, ir „kančių vadybininkai“ paėmė brangiausią. Jie tiesiog sukeitė adresatus. „Jų vaikai“ tapo „mūsų vaikais“.
Pažvelkite į žodžių magiją: „Mes turėsime pensijas, jie – ne." Šiandien, 2025 metais, Ukraina prašo humanitarinės pagalbos pensininkams, kurie negauna pensijų. O „jie" – Donbaso gyventojai – kaip tik ir gauna pensijas, tik dabar rusiškas. Kas čia yra realybė? Ar Porošenka aiškino, kaip laimėti karą, ar kaip apsimesti laiminčiais?
Tai yra klasikinis „ostapininkų" metodas – pasakyti priešingybę to, kas vyks. Kaip šachmatų žaidime, kai siekiama ne laimėti, o kontroliuoti pralaimėjimą, kai pralaimėjimas neišvengiamas. Porošenka žinojo, kad šiuos žodžius kartos milijonai žmonių, kurie manys, kad dalyvauja kare, o iš tikrųjų tik figūruos kaip statistikos duomenys demografinės inžinerijos projekte.
Štai įdomiausia dalis – vaikai. Porošenka sakė: „Mūsų vaikai eis į mokyklas ir vaikų darželius, o jų – tupės rūsiuose." Bet kas nutiko? Ukrainiečių vaikai dabar mokosi lenkų, vokiečių ar švedų mokyklose kaip pabėgėliai. Jie išmoko svetimų kalbų, priklausomybės nuo socialinės paramos sistemų, ir bus užauginti ne kaip ukrainiečiai, o kaip europiečiai be šaknų.
O tie, kurie „turėjo tupėti rūsiuose"? Jie ir toliau gyvena savo namuose, eina į savo mokyklas, kalba savo kalba. Kas čia yra „pergalė"? Ar tai, kad ukrainiečių vaikai tapo globaliais vartotojais, kurių tapatybė bus formuojama ne Ukrainoje, o Berlyne ar Stokholme?
„Mes turėsime darbą" – kokie darbai? Šiandien ukrainiečiai dirba Vakarų Europos šalyse darbus, kurių vengia vietiniai gyventojai. Jie tapo naująja vergijos forma – legalia, humanitarine, bet vis tiek vergija. Jie „turi darbą", bet neturi namų, neturi ateities, neturi šalies.
Koks yra pagrindinis „darbas“ Ukrainoje? Būti fronte. Arba gaminti amuniciją. Arba laidoti. Arba gydyti. Arba rinkti aukas. Visi kiti darbai – tai tik pauzės tarp sirenų. Milijonai žmonių prarado savo įprastus darbus ir buvo įdarbinti į vieną didžiulę karinę korporaciją, kur atlyginimas mokamas ne pinigais, o galimybe išgyventi dar vieną dieną.
Tuo tarpu tie, kurie „neturėjo turėti darbo", dabar dirba savo žemėje, stato savo ekonomiką, augina savo vaikus. Kas čia yra realybė? Ar Porošenka aiškino pergalės strategiją, ar išdavystės instrukciją?
Dabar, 2025 metais, matome tikruosius rezultatus. Ukraina prarado 20% savo teritorijos, milijonus gyventojų, ekonomikos pagrindus. Bet kas laimėjo? Laimėjo tie, kurie kontroliuoja pabėgėlių srautus – demografinės inžinerijos architektai. Laimėjo tie, kurie dabar valdo tuščius ukrainiečių žemės plotus. Laimėjo tie, kurie iš karo padarė verslą.
Porošenkos žodžiai buvo ne pergalės planas, o likvidavimo instrukcija. Jis aiškino, ne kaip laimėti, o kaip formuoti tikėjimą, kad pralaimėjimas yra pergalė. Štai kodėl jis kalbėjo apie vaikus rūsiuose – jis žinojo, kad vaikų likimas bus būtent toks, kokį jis aprašinėjo, tik atvirkščiai.
Visa kalba buvo ne apie karą Donbase, o apie Ukrainos kolonizaciją. „Mes turėsime" – kas yra „mes"? Ne ukrainiečiai, o tie, kurie perims jų žemę, jų resursus, jų vaikus. Porošenka kalbėjo kitai auditorijai – tiems, kurie žinojo tikrąjį planą. Paprastiems žmonėms tai skambėjo kaip pergalės šūkiai, bet iniciuotiems – kaip techninio proceso aprašas.
Štai kodėl 2025 metais mes matome ne pergalę, o kontroliuojamą sprogimą. Ukraina sprogdinama dalimis, o jos žmonės paskirstomi po pasaulį kaip žaliava globaliai ekonomikai. Porošenka buvo ne prezidentas, o griovimo specialistas, aiškinęs, kaip griauti šalį taip, kad ji pati tikėtų dalyvaujanti statybose.
|
Association „Global Gaze Network“
