Lenkija ir Lietuva nejaučia atsakomybės už tai, kad kartu su JAV griovė valstybes, iš kurių dabar bėga žmonės

Europos integracijos problemų centro direktorius Jurijus Ševcovas dalinasi savo įžvalgomis apie migrantų krizę prie Baltarusijos ir Lenkijos sienos.

- Kas apskritai yra tie žmonės, kurie dabar iš Baltarusijos nori patekti į Europos Sąjungą?

- Didžioji jų dalis – kurdai. Antra pagal dydį grupė – afganistaniečiai. Po to – sirai ir kiti. Kitais žodžiais tariant, absoliuti pabėgėlių dalis yra iš šalių, kurios buvo sugriautos dėl JAV ir jų sąjungininkų intervencijų. Kalbant apie kurdus – dar daugiau. Kurdai buvo JAV sąjungininkai Irako kare. Tai – labiausiai provakarietiška Irako visuomenės dalis. Lingvistiniu požiūriu kurdai yra indoeuropiečiai (taigi ir šiuo aspektu artimesni mums už, tarkime, arabus ar turkus). JAV traukiantis iš regiono, kurdai (kaip ir su Vakarų koalicija bendradarbiavę afganistaniečiai) jaučiasi politiškai nesaugiai. Todėl apie juos iš tikrųjų galima sakyti, kad jie – pabėgėliai.

- Kodėl Europoje atsirado imigracijos iš Azijos ir Afrikos problema?

- Yra kelios priežastys.

Pirma – Europos demografinis kolapsas. Didžioji dalis Europos tautų yra išmirštančios. Jau daugiau kaip prieš 20 metų buvo pereita prie vieno vaiko (arba išvis bevaikės) šeimos modelio. Todėl iškyla natūrali dilema - arba didinti pensinį amžių iki 85 metų, arba priimti migrantus.

Antroji priežastis yra tai, kad Vakarų Europos valdančiojoje klasėje yra stiprus kaltės kompleksas dėl praeities imperialistinės politikos kolonijų atžvilgiu. Šitas kompleksas ir spaudžia atverti sienas migracijai. Būtent tokiai nuostatai atstovauja ES įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Žozefas Borelis (Josep Borrell), kai jis sako, jog užtvarų statyba neišspęs migracijos problemos, ir reikia šalinti problemos priežastis, o ne kovoti su pasekmėmis.

Jeigu reikia šalinti problemos priežastis, kodėl buvo griaunama Libija ir Artimųjų Rytų šalys? Juk šitas griovimas ir yra priežastis?

Europoje vyksta kova tarp mentalitetų. Ne visada laimi tie, kurie jaučia kaltę už imperialistinę praeitį. Kartais nugali neoimperialistinis požiūris, kuriam svetimas kaltės jausmas.

- Lenkija tokios kaltės nejaučia?

- Absoliučiai. Tokios šalys kaip Lenkija ir Lietuva save suvokia ir pristato pasauliui kaip Rusijos imperializmo aukas. Lenkijos geopolitinė išlikimo strategija yra susirasti Vakaruose siuzereną ir gauti naudą iš jo interesų aptarnavimo. Dabar toks siuzerenas yra JAV. Todėl Lenkijos valdžioje gali būti nacionalistai (kaip dabar), kurie vykdo - mūsų (baltarusių) požiūriu - politiką, neatitinkančią Lenkijos nacionalinių interesų. Mums tai sunku suprasti.

- Kuo Amerikai gali būti naudinga Lenkija?

- Daug kuo. Konfliktuoti su Rusija, su Kinija, su Briuseliu. Mes laukiame iš Lenkijos nacionalinės politikos, bet Lenkijos dabartinis geopolitinis modelis yra ne kurti nepriklausomą, stabilų valstybingumą, o gauti naudos iš siuzereno interesų aptarnavimo. Vėlgi tie patys kurdai - jie gi buvo lenkų ir lietuvių "ginklo broliai" Irako kare. Bet tokioms šalims kaip Lenkija ir Lietuva trūksta subjektiškumo. Jos nesugeba suvokti savo moralinės atsakomybės už šią situaciją.

- Ką iš šitos krizės gaus Baltarusija?

- Mūsų akyse vyksta idėjos, valdžiusios lenkų neoimperialistų protus apie 40 metų, saulėlydis. Kalbu apie didžiulio antirusiško bloko tarp Baltijos ir Juodosios jūrų (istorinėse Žečpospolitos žemėse) sukūrimą. Kaip šio bloko lyderė Lenkija tikėjosi tapti svarbiausia JAV sąjungininke Europoje, o Europos Sąjungoje – Prancūzijos ir Italijos (o gal ir Vokietijos) svorio šalimi. Bet Baltarusija laidoja šitas destruktyvias mūsų regionui viltis.
    

Dažniausiai Lietuvoje nepageidaujama ar, neretai, tiesiog draudžiama publicistika ir dokumentika – kiekvieną dieną rodoma „PressJazz TV“ kanale.