Leto Palmaičio mintys apie šariatą

Ką tik sužinojome, kad prezidentė paskyrė Jucevičių FNTT vadovu nepaisant  įtarimų, kurie gali būti pagrindas "pradėti ikiteisminį tyrimą". Ką tik girdėjome, kad prezidentė sakė "Girdėjau tik "galimai, tariamai", o tai nėra pagrindas neskirti".Valstybės nebėra. Bet tai ne viskas. Priimtas teismo sprendimas grąžinti Kedytę motinai jėga. Prezidentė tyli, nes čia irgi veikia "galimai, tariamai", o mergaitė dar nenužudyta. Tai dar kartą verčia pamąstyti apie šariatą. Šariatas leidžia dalį teisingumo perimti bendruomenės nariams, ypač, kai yra kvalifikuota fetva. Demokratinėje visuomenėje žmogus yra bejėgis net ginti savo garbę. Pvz., karininko garbės kodeksas kadaise leido bajorui jį įžeidusį chamą nušauti vietoje, o jei tai ne chamas, o bajoras - įpareigojo dvikovai garbei ginti. Tai tik smulkmena palyginti su tuo, ką šariatas leidžia bendruomenės nariui.. Pvz., šariato teismas (be teismo irgi negalima) leidžia nužudytojo giminėms patiems nubausti žudiką, kaip jie nori, iki pat mirties įvykdymo (jo kraujas jiems leistas), arba jam atleisti (arba reikalauti išpirkos). Tad kokia fetva būtų Kedytės atveju? Labai paprasta. Demokratija teigia, neva prezidentas atstovauja valstybei. Vadinasi, jis savo veiksmais priima asmeninę atsakomybę už tai, kas vyksta valstybėje. Kadangi Kedys, Furmanavičius, Naruševičienė, Ūsas išėjo iš šio pasaulio prievartiniu būdu tik "galimai ir tariamai", Aidis Mieželis yra anas "šviesiaplaukis" irgi tik "galimai ir tariamai", o (panašiai kaip ir Jucevičiaus atveju "galimai ir tariamai"), visa tai, vadinasi, negali būti kliūtis grąžinti paskutinę (arba priešpaskutinę) gyvą liudininkę motinai, tai už mergaitės kraują atsako tas, kuris savo veiksmais (veikimu - neveikimu) atsako už visą valstybę. Todėl musulmonų fetva būtų tokia: mergaitės "nelaimingo atsitikimo" su mirtimi atveju prezidentės kraujas yra leistas". Taškas. Leistas bet kuriam bendruomenės nariui.