Libanas – paslaptinga kedrų šalis, senovėje prekiavusi gintaru su Lietuva

Lietuva su Libanu diplomatinius santykius užmezgė dar 1993 m., tačiau dėl jame vykusių neramumų kurį laiką jie buvo ne itin aktyvūs. Todėl 2015 m. birželį buvo įkurta Tarpparlamentinė ryšių su Libano Respublika grupė, vadovaujama Seimo nario Audriaus Nako. Jai priklauso ir Seimo nariai Egidijus Vareikis bei Eligijus Masiulis.

Gintaro kelias – nuo Lietuvos aisčių iki Libano finikiečių

Pasak akademiko prof. Eugenijaus Jovaišos, būtent „Gintaro kelio lemtas bendravimas su antikos pasauliu pakeitė aisčių visuomenės struktūrą, gyvenamą teritoriją, paskatino kūrybines galias ir sudarė prielaidas atsirasti naujoms aisčių kultūroms Rytų ir Vakarų Europoje. Imperatoriaus Nerono (54–68 m.) ekspedicijos pradėta naujosios eros prekyba su šiauriniais barbarais galėjo suformuoti vietinį Gintaro kelio prekybinį elitą.“

Apie tai E. Jovaiša rašo savo kapitalinio veikalo „Aisčiai“ antrojoje dalyje „Aisčiai. Raida“ (Vilnius: LEU, LMA, 2014, p. 89).

Gintaro kelias vandeniu ir svarbiausiais takais per daugelį amžių kelias vedė iš Europos į Aziją ir atgal, ir iš šiaurinės Afrikos į Viduržemio jūrą. Gintaras buvo gabenamas iš Šiaurės ir Baltijos jūrų krantų Vyslos ir Dniepro upėmis į Italiją, Graikiją, Juodąją jūrą, Egiptą, dabartinį Libaną.

Sudėtinga „Baltosios šalies“ istorija

Libano (pavadinimas kilęs iš semitų kalbų šaknies LBN, reiškiančios baltą spalvą) istorija – tūkstantmetė.

Libaną iki 1943 m. nepriklausomos Libano Respublikos valdė:

1.finikiečiai (1200–539 m. pr. Kr.);

2.asirai (883–605 m. pr. Kr.);

3.babiloniečiai (605–538 m. pr. Kr.);

4.persai (538–332 m. pr. Kr.);

5.graikai (332–64 m. pr. Kr.);

6.romėnai (64 m. pr. Kr. – 646 m.);

7.persų Sasanidų dinastija (602–628 m.);

8.arabai (636–1516 m.);

9.osmanai (1516–1917 m.);

10.bendra administracija (1917–1920 m.);

11.prancūzai (1920–1943 m.);

12.1943 m. lapkričio 22 d. gimė Libano Respublika. 1946 m. gruodžio 31 d. išėjo paskutinis prancūzų kareivis.

Libano Respublikos plotas tėra 10 452 kv. km, jame gyvena apie 4,5 mln. žmonių.

Religijų ir kalbų įvairovė

1926 m. Libano Respublikos Konstitucija užtikrina religijos ir apeigų laisvę.

Libane yra net 18 religijų atstovų. Daugiausia – 12 krikščionių denominacijų (40,4 proc.; tai – Maronitų bažnyčia, Graikų stačiatikių bažnyčia, Melkitų graikų katalikųs bažnyčia, Protestantų bažnyčia, Armėnų apaštališkoji bažnyčia, Sirų katalikų bažnyčia, chaldėjai, asirai, koptai), 4 musulmonų denominacijos (54 proc.; 27 proc. šiitų ir 27 proc. sunitų, taip pat šiek tiek alavitų ir ismailitų). Taip pat esama druzų (5,6 proc.), judėjų, bahajų, budistų, hinduistų, mormonų.

Nacionalinis Paktas numato, kad šalies prezidentas turi būti maronitas, premjeras sunitas, o parlamento pirmininkas šiitas.

Daugiausia šiitų yra pietų Libane, Baalbeke, Hermelyje, pietiniame Beirute.

Daugiausia sunitų – vakarų Beirute, Tripolyje, Sidone, Akare, Iklim al Charube, Bekos slėnyje.

Daugiausia krikščionių – rytų Beirute, Zahlėje, Džezine, prie Libano kalno, šiauriniame Libane (Zgartoje, Bšarėje, Kuroje, Batrune).

Druzai susitelkę į pietus nuo Libano kalbo, taip pat Hasbajoje ir Šufe.

Valstybinė Libano kalba yra arabų, tačiau kartais, sutinkamai su 11 Konstitucijos straipsniu, galima naudoti ir prancūzų kalbą. Libano arabų kalbos dialektas – specifinis, dar vadinamas Levantijos dialektu.

1975–2011 m. iš Libano emigravo 1,8 mln. žmonių. Libaniečių diaspora pasaulyje sudaro apie 14 mln., iš kurių tik per 4 mln. gyvena Libano Respublikoje.

Apie 7 mln. libaniečių persikėlė į Braziliją, 1,5 mln. – Argentiną, 0,7 mln. – Kolumbiją, 0,5 mln. – JAV, 0,4 mln. – Meksiką, 0,34 mln. – Venesuelą, 0,25 mln. – Kanadą, 0,23 mln. – Prancūziją, 0,2 mln. – Australiją.

Lietuvos ir pasaulio libaniečiai

Libaniečių yra ir Lietuvoje. Veikia Lietuvos ir Libano asociacija.

Vilniuje 2015 m. balandį įkurtas pirmas Baltijos šalyse musulmonų šiitų centras.

Tarp žymių pasaulio libaniečių – šventasis Šarbelis (Charbel Makhluf, 1828–1898), legendinis poetas, mąstytojas Džibranas Chalilis Džibranas (Gibran Khalil Gibran, 1883–1931), šiuolaikinio Libano tėvu vadinamas Elijas Piteris Hoajekas (Elias Peter Hoayek, 1843–1931), muzikantas Rabihas Abu Chalilis, Fairuz ir daugybė kitų dainininkių, sportininkų, rašytojų, dailininkų.

Aktorė Selma Hajek (Salma Hayek) bei daininkė Shakira (arab. „dėkingoji“) taip pat turi libanietiško kraujo.

„Reporters Without Borders“ teigimu, „žiniasklaida Libane turi daugiau laisvės nei bet kurioje kitoje arabų šalyje“. 

Juodieji istorijos puslapiai

2012 m. Libanas priėmė per 460 tūkst. pabėgėlių: 405 tūkst. iš Palestinos, 60 tūkst. iš Irako, per 90 tūkst. iš Sirijos, 4000 iš Sudano. Pastaraisiais metais pabėgėlių skaičius vien iš Sirijos išaugo iki 1,25 mln.

Nors politinė organizacija „Hezbollah“ jau kuris laikas išbraukta iš tarptautinių teroristų sąrašų, o Libane vyrauja taika, daugelis libaniečių per savo gyvenimą susidūrė su kariniais konfliktais. Trumpai juos apžvelkime.

1948–1949 m. vyko Pirmasis arabų ir izraeliečių karas. 1958 m. – Libano krizė, 1967 m. – Šešerių dienų karas.

Ekonomiškai šalis geriausiai gyveno apie 1965 m. Tai buvo viena greičiausiai pasaulyje augusių ekonomikų, nes šalis turtinga nafta. Tačiau 1966 m. subankrutavo bankas „Intra“, o po 1967 m. arabų ir izraeliečių karo atvyko nemažai palestiniečių pabėgėlių.

1975–1990 m. vyko Libano pilietinis karas, kurio metu žuvo per 100 tūkst. žmonių, dar 100 tūkst. sužeista.

Bene baisiausias šio karo prisiminimas yra Sabros ir Šatilos skerdynės 1982 m. 

1985–2000 m. vyko Pietų Libano konfliktas, kuriam pasibaigus 2000 m. gegužės 25 d. Izraelis atitraukė savo armiją iš Libano pietų pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 425, tačiau liko kontroliuoti 50 kv. km terorijos, vadinamos Mazari Šiba. Tai – Izraelio okupuota teritorija Golano aukštumose, 11 km ilgio ir 2,5 km pločio, strategiškai svarbi Izraeliui, kad jis stebėtų Libaną.

2005 m., nuo vasario iki balandžio, vyko vadinamoji Kedrų revoliucija.

2006 m. vyko Liepos karas, kurio metu Izraelis konfliktavo su „Hezbollah“. 2007 m. – „Fatah al-Islam“ sukilimas. Nuo 2011 m. Libane prieglobsčio ieško nuo vadinamosios Islamo valstybės nukentėję žmonės iš Sirijos ir kitų šalių.

Diplomatija gali viską

Tačiau, kaip mano Lietuvos is Libano asociacijos įkūrėjas, Lietuvos pilietis Abasas Dajechas (Abbas Dayekh), diplomatija gali išspręsti bet kokį konfliktą. Tam būtinas ir šalių, ir atskirų valstybių bendravimas.

„Jei valdžia norės, Izraelis su Libanu susitars“, – viltingai ir su meile apie gimtąją šalį pasakoja Lietuvoje jau keliolika metų gyvenantis libanietis, vedęs lietuvaitę ir su ja sulaukęs kelių vaikų.