Lietuva ir užsienis per savaitę. Papildyta ekspertai.eu atsiprašymu

Ekspertai.eu atsiprašo dėl apmaudžios klaidos: anksčiau prie šio straipsnio buvo paskelbta TS-LKD narės Rasos Juknevičienės nuotrauka su parašu, kuriame jai klaidingai priskirta kito asmens biografija. Dėkojame Nijolei Oželytei už perspėjimą apie šią klaidą ir patikiname, kad ji padaryta ne iš piktos valios.

Ukrainoje, atrodo, ir vėl stabilus nestabilumas. Tuo tarpu V. Putinas ruošiasi kovoti su „chaoso tamsa“. O Lietuvoje D. Grybauskaitė bando bičiuliautis su socialdemokratais. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje – gerbiama valstybės vadovė D. Grybauskaitė. Visi kažkaip jau priprato, kad pastaruoju metu ji kalba konservatorių žodžiais, bet staiga stebuklas ant žemės! Tuo metu, kai Andrius Kubilius pristatė kritinį 10 valdančiųjų vyriausybės nuveiktų darbų sąrašą (kuriame, pavyzdžiui, yra punktas apie Artūro Skardžiaus komisiją, kuri vos nesužlugdė suskystintų gamtinių dujų terminalo), prezidentė pagyrė A. Butkevičiaus kabinetą už „kryptingą darbą energetinio savarankiškumo link, vieningai atlaikomą Rusijos ir dujų monopolininkės „Gazprom“ spaudimą, atsakingą finansų tvarkymą ir jau paruoštą euro įvedimo planą bei toliau vystomą Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą“. Dar daugiau, simpatiškas D. Grybauskaitei ne tik premjeras, bet ir socialdemokratų kandidatas į prezidentus Z. Balčytis. Ir aklam aišku, kad tokiais savo manevrais dabartinė šalies vadovė siekia dviejų dalykų: patraukti savo pusėn dalį neapsisprendusio kairiojo elektorato ir pabandyti įtempti santykius tarp socdemų lyderių. Nesinori tikėti, kad mūsų piliečiai dar yra tiek nesubrendę, jog staiga pamirštų istoriją su D. Ulbinaite ir pultų į glėbį ją ginančiai prezidentei. Bet rinkimai padaro su rinkėjais ir politikais stebuklingus dalykus.

Antroje vietoje – Darbo partijos narių nuotykiai. Artūras Paulauskas, kaip Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, vis bando atkreipti į save visuomenės (elektorato) dėmesį, garsiai kovodamas su Prezidentūros sąmokslu ir stebėdamasis, kad kai kurios patarėjos vis dar dirba joje. Tačiau atrodo visa tai kažkaip neįtikinamai. Va Seimo pirmininkė – kitas reikalas. Kaip pastebi ekspertai, už prezidentę atsiprašė, Ukrainą aistringa kalba užkariavo, o dabar nusprendė pasirūpinti tauta ir pakelti MMA iki 1500 Lt. Na ir kas, kad nerealu. Užtat kaip skamba. O be to, juk ne ji vyriausybei vadovauja, o prezidentės staiga pamėgtas premjeras, kuris, jei kas, ir bus kaltas. Na, o opozicija vis bando įtraukti į Seimo darbotvarkę parlamentaro Viktoro Uspaskicho teisinės neliečiamybės klausimą, bet vis nepavyksta. Štai tokios permainingos „darbiečių“ realijos – kiek nuobodžios ir primityvios, bet nuo to ne mažiau reikšmingos, nes kalbama apie valdančiosios koalicijos dalyvius.

Savaitė būtų ne tokia įdomi be Rasos Juknevičienės, kuri pareikalavo paskelbti rusų dainininką Olegą Gazmanovą persona non grata Lietuvoje. Konservatorių partijos lyderei ir buvusiai krašto apsaugos ministrei (beje, gerai ministrei) nepatiko jau gana sena atlikėjo daina, kurioje dainuojama apie Pribaltiką kaip Sovietų Sąjungos („mano šalies“) dalį. O. Gazmanovas greitai ruošiasi atvykti su koncertu į Lietuvą, ir R. Juknevičienė mano, kad tai bus provokacija ir Lietuvos žmonių kiršinimas. Informacinių karų specialistai reaguoja adekvačiau – siūlo tiesiog neiti į būsimą koncertą. Įdomiausia tai, kad tiek skausminga Lietuvos reakcija į laidą „Žmogus ir įstatymas“, tiek pasiūlymai kažko neįleisti į Lietuvą tik skatina susidomėjimą alternatyvia istorija ir „provokatoriais“. Dabar kaip garbingas vyras O. Gazmanovas turėtų padėkoti R. Juknevičienei už nemokamą reklamą ir bent jau įteikti nemokamą bilietą į savo koncertą, o jai vertėtų nueiti, juk reikia žinoti, apie ką dainuoja ideologiniai priešai.



Užsienis

Pirmoje vietoje – ir vėl Ukraina. Kijevo rutina – protestuotojai stato barikadas, „Berkutas“ griauna. Opozicija ir „civilizuota pasaulio bendruomenė“ skundžiasi dėl ukrainietiškos valdžios naudojamo smurto, o Rusija smerkia Vakarus už kišimąsi į Ukrainos vidaus reikalus (tarsi pati nesikištų). Kitaip tariant, nieko naujo. Tiesa, V. Janukovyčius ruošiasi naujoms deryboms su ES. Tačiau visa tai labiau panašu į komediją. Turbūt prašys pinigų, ir nemažai, o Europa vėl sutiks duoti lašą jūroje, ir traukinys liks vietoje. Ar pajudės Rytų link, neaišku. Kol kas Kijevas tvirtina, kad apie stojimą į Muitų sąjungą negali būti ir kalbos, bet opozicionieriai su nerimu laukia gruodžio pabaigos. Net jeigu kokie nors planai ir yra, tai vargu ar V. Janukovyčius ir V. Putinas bandys juos realizuoti būtent dabar. Dar aistros nenurimo. Be to, dirvą reikia paruošti (pavyzdžiui, derybų su egoistiška Europa, kuri tik visko nori, o padėti nepasiruošusi, nesėkmė). Laukiame tęsinio.



Antroje vietoje – Rusijos prezidento V. Putino kreipimasis į Federalinį susirinkimą. Na, ką čia pasakyti – seniai tokių kalbų nebuvo. Jeigu pradėtume nuo žemiškų momentų, tai patraukia dėmesį RF prezidento šūkis „pakelti“ Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Ambicinga, sunku, bet būtina. Be to, rusai iš tiesų yra pasiilgę iššūkių, didžiulių projektų, proveržių. Tad „misija Sibiras“ – pats tas. Tačiau tai nebuvo įspūdingiausia V. Putino kalbos dalis. Didžiausia staigmena susijusi su ideologiniu aspektu. Subyrėjus SSRS Rusijos nacionalinė idėja (nacionalinė savimonė) atsidūrė gilioje krizėje: kas buvo – pražuvo, prieš akis – nepermatoma tamsa. Ir štai V. Putinas iš lėto, labai atsargiai pradėjo kurti naują šalies ideologinę platformą. Dabar turbūt atėjo metas pasakyti apie ją garsiai: geopolitinis eurazizmas plius dvasinis mesianizmas. Kitaip tariant, Rusija – naujos eurazijinės imperijos branduolys ir paskutinė moralės tvirtovė, kurią puola „chaoso tamsa“ (suprask, globalizacija su nuodėmingais Vakarais priešakyje). Įdomiausia, kad taip V. Putinas tampa vis labiau panašus į amerikiečius, kuriuos taip mėgsta kritikuoti. Tie vis nori padaryti iš pasaulio vieną didelę Ameriką, o dabar Rusija nori jį gelbėti, nors kol kas nelabai kas prašė. Bet čia nieko – gelbės priverstinai.



Trečioje vietoje – Time metų žmogus popiežius Pranciškus. Kartais taip baisu ir šlykštu gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis, kad norisi kažkokios šviesos tunelio gale, gabalėlio teisingumo ir meilės, ypač prieš artėjančias Kalėdas. Popiežius Pranciškus nėra Visagalis Dievas, bet kalba apie dalykus, kurie privalo priminti mums, kad žmogaus mirtis iš tiesų svarbesnė už biržų indeksą, kad laukinis kapitalizmas paverčia mus žvėrimis, kad pinigų kultas yra kelias į vergovę, o ne į laisvę. Pretendentų į metų žmogaus titulą buvo ne vienas: pavyzdžiui, Edwardas Snowdenas 2013 m. kovojo už piliečių teisę į privatumą, Edith Windsor – už homoseksualų teises, Pranciškus – už visus. Įsiklausykime į jo žodžius.