Lietuva ir užsienis per savaitę

Vilniaus Rytų partnerystės suvažiavimas liko praeityje, tačiau „Euromaidanas“ nepasiduoda. Vienu metu atrodė, kad jo potencialas išsikvėpė, tačiau pastarieji įvykiai Kijeve rodo, kad istorija dar nebaigta. Priešingai, Ukraina vėl pirmoje vietoje su pilietinio karo kvapu. Nuotr. EPA-ELTA

Prezidentinių lenktynių siurprizai ir valdančiųjų manevrai Lietuvoje. Taip pat pilietinio karo kvapas Ukrainoje ir ateiviai JAV vyriausybėje. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Šią savaitę politinių naujienų Lietuvoje buvo apstu. Pirmoje vietoje – kandidatavimas į prezidentus. Socdemai galutinai patvirtino pretendentu Z. Balčytį, o R. Paksas paskutiniu momentu liko už borto. Vienintelė likusi intriga – ar kandidatuos Dalia Grybauskaitė, kurią jau parėmė konservatoriai ir liberalai. Ji greičiausiai su malonumu persikeltų į Briuselį, toliau nuo visų lietuviškų rietenų, bet, matyt, teks pasilikti. Jeigu norėjo sužinoti visus svarbiausius savo priešininkus, pats metas skelbti savo sprendimą (nebent L. Graužinienė dar paskutiniu momentu nuspręstų tapti „nepriklausoma kandidate“). Tačiau įdomiau šiame kontekste, kas taps pagrindiniu valdančiosios daugumos kovotoju su dabartine prezidente. Sprendžiant iš to, kokius žmones šiam vaidmeniui parinko socdemai ir „darbiečiai“ (Valentinas Mazuronis vaizdo irgi nepakeis), susidaro įspūdis, kad jie paprasčiausiai nusprendė ignoruoti prezidentines lenktynes. Tačiau staiga lyg griaustinis iš dangaus pasigirdo A. Zuoko pareiškimas. Taip, šiandien jis turi neaukštą reitingą, bet teoriškai yra labai palankus valdantiesiems, kaip pragmatiškas politinio verslo žmogus, su kuriuo galima susitarti dėl visko. Todėl ar tik ne jis, jeigu sugebės išeiti į antrą turą, taps pagrindine Dalios Grybauskaitės priešininkų stovyklos viltimi? Šansų aplenkti A. Paulauską ir Z. Balčytį jis tikrai turi (gal todėl jie ir buvo parinkti, o R. Paksas atsitraukė), o toliau su atvira ar netiesiogine sistemine (o gal ir finansine) parama bei savo užburiančia charizma gal sugebės pretenduoti ir į pagrindinį prizą – juk ne veltui jo žmona stojo į Socialdemokratų partiją. Pats A. Zuokas irgi žada nustebinti, ir ne kartą. Pažiūrėsime. Bent jau debatai su juo bus tikrai įdomūs.

Antroje vietoje – valdančiosios koalicijos ateitis. Algirdas Butkevičius sako, kad ji kaip dirba, taip ir dirbs. Jam antrina „darbiečių“ frakcijos Seime seniūnas Vytautas Gapšys, pabrėždamas, kad „dabartinė koalicija yra vienintelė įmanoma šiuo metu koalicija“. Tačiau, pavyzdžiui, įtakingas socialdemokratas J. Bernatonis pareiškė, kad tolesnis jos likimas priklausys nuo partnerių, kurių veiksmai kartais sunkiai prognozuojami, elgesio. Taip pat jis pastebėjo, kad susidaro įspūdis, jog koalicijos partneriai nėra visiškai apsisprendę dėl euro įvedimo, ir tai gali tapti takoskyra, kuri sugriaus koaliciją. Todėl, anot jo, teko susitikti su opozicija, ir gerai, kad ji garantavo palaikymą. Tačiau „vaivorykštės koalicijos“ perspektyvos bent jau šiandien yra abejotinos. Reikalo esmę šiuo atveju išdėstė opozicijos lyderis Andrius Kubilius, pasakęs, kad susitikimu su konservatoriais socdemai tiesiog norėjo parodyti, jog jiems nepatinka tam tikri koalicijos partnerių veiksmai. Jeigu socdemai iš tiesų nuspręstų susijungti su konservatoriais, reikėtų rimtai derėtis dėl postų (taip pat premjero), ir socialdemokratai jau nebūtų vienareikšmiai koalicijos lyderiai. Pagaliau inicijuoti politines permainas tuo metu, kai reikia rūpintis euru, pensijomis ir kitais strateginės svarbos klausimais, būtų mažų mažiausiai neatsakinga. Tad, kaip sakoma, „karas – niekis, svarbiausia manevrai“. Tik atrodo jie gana primityviai ir „darbiečių“, „tvarkiečių“ bei lenkų nelabai gąsdina, nes jie suvokia, kad niekur (bent jau šiais metais) A. Butkevičius nepabėgs.

Trečioje vietoje šią savaitę – batalijos dėl geležinkelio „Rail Baltica“. Lietuva susigriebė, kad jo dalimi turi tapti Vilnius. Latvija lyg ir remia tokią mūsų poziciją, o Estija stipriai abejoja. Jos Susisiekimo ministerija teigia, kad projekto pristabdymas gali kainuoti brangiai – kyla grėsmė netekti milijardų eurų, kuriuos Europos Sąjunga yra pasiryžusi investuoti į šį projektą. Esminis klausimas – kas mokės už atšaką nuo Kauno iki sostinės. A. Butkevičius sako, kad ji turėtų būti finansuojama biudžeto lėšomis, o tai Lietuvai, kaip pasakė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, gali kainuoti apie vieną milijardą litų. Štai toks galvosūkis. Visi supranta, kad „Rail Baltica“ turėtų sujungti visas Baltijos sostines (nors ekonomiškai tai ir diskutuotinas momentas, ką akcentuoja estai), bet Vilniaus prijungimo suma nejuokinga. Reikėtų bandyti bent dalį gauti iš Europos, bet tam reikia bent jau vieningos Lietuvos, Latvijos ir Estijos pozicijos, kurios kol kas nėra. Belieka tikėtis, kad po politinių derybų jis atsiras.

P. S. Iniciatyvinė grupė už referendumą prieš žemės pardavimą užsieniečiams antradienį VRK pristatė pirmąją partiją ištaisytų parašų. Jų, pasak Zenono Vaigausko, pristatyta 3 476, ir juos VRK tikrins dvi savaites. Jeigu jau pristatyti parašai bus pripažinti galiojančiais, tuomet iki referendumo inicijavimo dar trūks maždaug tūkstančio parašų. Tačiau iki sausio 29 dienos iniciatyvinės grupės nariai turi galimybę taisyti daugiau nei dukart tiek, tai yra 2487 parašus.
 

Užsienis

Vilniaus Rytų partnerystės suvažiavimas liko praeityje, tačiau „Euromaidanas“ nepasiduoda. Vienu metu atrodė, kad jo potencialas išsikvėpė, tačiau pastarieji įvykiai Kijeve rodo, kad istorija dar nebaigta. Priešingai, Ukraina vėl pirmoje vietoje su pilietinio karo kvapu. Radikalai pagaliais ir „Molotovo kokteiliais“ žlugdo taikaus protesto strategiją, o opozicijos lyderiai nesugeba jų suvaldyti. Valdžia kalba apie valstybinio perversmo ruošimą, bet kol kas kenčia, nes suvokia – vienas šūvis, ir ekstremistai imsis ginklų, o tai jau ginkluotas konfliktas. Protu nesuvokiamas dalykas – ginkluoto konflikto grėsmė iš esmės europietiškoje šalyje. Tačiau ryžtingų veiksmų besiklostančioje situacijoje anksčiau ar vėliau reikės imtis. Greičiausiai V. Janukovyčius, vadovaudamasis politinių technologijų specialistų iš Rusijos (demonstratyviai „nesikišančios“ į Ukrainos reikalus) patarimais, laukia to momento, kai radikalai peržengs visas įmanomas ribas ir net nuosaikūs jo priešininkai pradės šaukti, kad geriau jau dabartinis režimas negu visiška netvarka. Tik svarbu, kad neatsitiktų kaip garsiame posakyje: „Dar anksti – jau vėlu.“ O dar stebina Vakarų pozicija. Jeigu ten teisėsaugos atstovai būtų tiesiogine to žodžio prasme deginami „Molotovo kokteiliais“, reakcija būtų greita ir kieta, o Ukrainoje tai „kova už demokratiją“. Suprantama, kad Europai buvo apmaudu paskutiniu momentu prarasti Ukrainos rinką, bet vienpusiškas V. Janukovyčiaus kaltinimas tik dar labiau skatina radikalus, kurie veda šalį ne į demokratinę, o į anarchijos ateitį. Geopolitiškai tai Vakarams naudinga. V. Putinas laukia...

Antroje vietoje – taikos konferencija, kuria daug kas netikėjo, bet kuri įvyko. Šveicarijoje pagaliau susitiko Sirijos valdžia ir opozicija bei tarpininkai, kad aptartų krizės sprendimą. Iš pradžių į renginį buvo pakviestas ir Iranas, bet vėliau JTO kvietimą atšaukė, nes atsirado nemažai protestuojančiųjų (Sirijos opozicija ir jos rėmėjai). Tai dvigubai keista, turint omenyje faktą, kad pastaruoju metu Vašingtono ir Teherano santykiai gerėja. Tačiau tiek Rusija, tiek Amerika šiuo atveju turbūt nusprendė nusileisti Irano konkurentams, kad tik konferencija įvyktų, o jo vaidmuo vis tiek niekur nedings. Pereinant prie dialogo rezultatų, galima pasakyti, kad proveržis neįvyko, o niekas ir nelaukė. Pagaliau opozicija yra nevieninga, ir radikalai vargu ar vykdytų Šveicarijoje pasiektus susitarimus. Apskritai galima konstatuoti, kad „Ženeva-2“ yra labiau taikos proceso imitavimas, – realiai viskas sprendžiama karo lauke bei didelėse sostinėse (Vašingtonas, Maskva, Teheranas, Rijadas ir t. t.), ir B. al Asado situacija šiuo metu yra palanki – pasikeitus Amerikos pozicijai (taip pat Irano atžvilgiu) jis gali ramiai ir nuosekliai naikinti opoziciją, kuri dar riejasi tarpusavyje. Paprasta nebus, bet lengviau pasidarė. O su tomis derybomis toli nenuvažiuosi – kiek jau Izraelis su Palestina derasi, ir kas...

Trečią vietą galima būtų skirti, pavyzdžiui, Serbijos ir ES derybų dėl narystės pradžiai, bet Irano naujienų agentūra FARS paleido žinią, kuriai sunku likti abejingam. Joje teigiama, kad E. Snowdenas Rusijos federalinio saugumo tarnybai perdavė dokumentus, įrodančius, kad bent nuo 1954 m. JAV valdo ateiviai iš kosmoso – „aukštieji baltieji“. Esą 1954 m. su jais buvo susitikęs tuometinis Amerikos prezidentas generolas D. D. Eisenhoweris, ir išvien su ateiviais buvo įkurta slaptoji JAV vyriausybė. Kaip rašo FARS, E. Snowdenas taip ir pasakė: „Iš tikro JAV yra dvi vyriausybės: viena, kuri renkama žmonių, ir kita, slaptoji, valdanti tamsoje.“ Šiandien „aukštieji baltieji“ nusprendė sukurti globalią elektroninio sekimo sistemą, kurios tikslas – paslėpti visą informaciją apie jų buvimą Žemėje, kol ateis „galutinė fazė“, kai pasaulis bus užvaldytas (daugiau galima žiūrėti ČIA). Šiame kontekste galima pastebėti, kad FARS jau seniai mėgsta įvairius gandus ir konspirologines teorijas. Todėl visą agentūros skelbiamą informaciją reikia, kaip sakoma, dalinti iš dviejų ar net iš penkių. Tačiau yra realių apčiuopiamų dalykų, apie kuriuos verčia susimąstyti tokio pobūdžio žinios. Pirma, jeigu pažiūrėtume, kas remia JAV kandidatų į prezidentus rinkimų kampanijas, sąrašuose galima rasti daug vienodų stambaus verslo pavadinimų. Kitaip tariant, yra tam tikras pagrindas teigti, kad Ameriką ir Europą iš tiesų valdo ne ateiviai, bet visai žemiškos transnacionalinės korporacijos (karinės, energetinės, finansinės). Antra, pati E. Snowdeno istorija yra globalaus elektroninio sekimo atvejis, privertęs pagalvoti, kokiame „laisvame demokratiškame“ pasaulyje mes gyvename. Taigi, iš pradžių reikia su žemiškais „vadovais“ išsiaiškinti, o paskui jau apie ateivius galvoti.