Lietuva ir užsienis per savaitę

Gazprom – didžiausia Rusijos bendrovė ir didžiausia pasaulyje gamtinių dujų tiekėja. Įkurta 1989 m., 2003 m. turėjo 300 000 darbuotojų. Gazprom išgauna dujas Rusijoje, kurias tiekia beveik į visas Centrinės ir Rytų Europos valstybes. Koncernas Gazprom kontroliuoja daugiau nei 80 % Rusijos gamtinių dujų tiekimo, bei 15 % viso pasaulio dujų rezervų.

Prezidento rinkimai ir mažesnės dujų kainos Lietuvai. Karas Ukrainoje ir Kinijos planai Afrikoje. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.
 

Lietuva

Pirmoje vietoje – pirmasis šalies vadovo rinkimų turas. Norėtųsi tikėtis, kad ne paskutinis, nes tai, ką turime dabar S. Daukanto aikštėje, tam tikra prasme vargina dėl nuolatinių skandalų bei priešų ieškojimo šalies viduje ir už jos ribų. Prezidento kampanijos išvakarėse politologai teigė, kad ji gali būti nuobodi dėl vieno aiškaus lyderio. Bet stebėti debatus buvo įdomu. Iš karto reikėtų pasakyti, kad D. Grybauskaitė padarė klaidą, sutikusi juose dalyvauti. Taip, visi ėmė jai priekaištauti, kad ji bijo diskusijos, tačiau ji vienareikšmiškai atrodo geriau, kai kalba viena, o bendrame fone nėra išskirtinė figūra. Tačiau kaip tik tai verčia manyti, kad antrasis balsavimas vis dėlto bus. Tuo pat metu viešųjų ryšių prasme kokybiškai diskusijų metu pasirodė A. Paulauskas ir... N. Puteikis (pastarasis, ekspertų nuomone, apskritai padarė didelę pažangą kaip politikas). Gana nuobodžiai kalbėjo Z. Balčytis, kurio reitingą labiau lemia ne jo asmenybė, o partijos populiarumas. Tačiau būtent jį parėmė R. Paksas (turbūt tikėdamasis kuo greitesnio savo problemos išsprendimo). Nieko ypatingo neparodė A. Zuokas (nors yra gana charizmatiškas politikas), o apie B. Ropę ir V. Tomaševskį iš viso sunku ką nors pasakyti. Apibendrinant galima teigti, kad intrigą gali sukurti tik socdemų ir „darbiečių“ kandidatai. Todėl svarbiausia – eiti balsuoti, nes viskas mūsų rankose.

Antroje vietoje – geros žinios Lietuvos gyventojams (ir palankios socialdemokratams prezidento rinkimų kontekste): „Lietuvos dujos“ pasiekė susitarimą su „Gazprom“ dėl gamtinių dujų importo kainos sumažinimo. Neoficialiai kalbama, kad nuolaida gali siekti 20 proc. Taip pat svarbu, kad nustatoma nauja kainų formulė. Tačiau galios ji iki 2015 m. gruodžio 31 d. O kaip bus toliau – neaišku. Lyg ir sukurtas geras pagrindas naujam ilgalaikiam kontraktui. Bet ar jis būtinas, turint omenyje faktą, kad greitai pradės veikti dujų terminalas. Kita vertus, kaip tik bus galima pažiūrėti, kiek jis yra išsigelbėjimas, o kiek našta. Tuo pat metu įdomu, kodėl „Gazprom“ nusileido. Prezidentė mano, kad tai yra tvirtos ir nuoseklios Lietuvos pozicijos rezultatas ir Rusijos dujų milžinas tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Tačiau sunku patikėti, kad „Gazprom“ nepaliko jokio kozirio kišenėje. Galbūt jis tikisi pasirašyti naują ilgalaikį kontraktą (pavyzdžiui, už „dovaną“ socialdemokratams prezidento rinkimų metu), o kol baigsis galiojantis, Lietuva turbūt turėtų įsitikinti, kad suskystintų dujų importas atneša daugiau nuostolių nei naudos. Palauksime ir pamatysime, kas laimėjo. Paprastam mūsų šalies gyventojui svarbiausia, kad dujų kaina tik mažėtų ar bent jau neaugtų.


Trečioje vietoje šią savaitę – netikėtai Lietuvoje kilęs ažiotažas dėl Georgijaus juostelių. Šiuo atveju manytina, kad abi pusės yra savaip teisios. Tie, kurie smerkia minėtų ženklų nešiojimą, pagrįstai teigia, kad pastaruoju metu šios juostelės tapo Rusijos agresijos Ukrainos atžvilgiu simboliu. Todėl demonstruoti juos yra ciniška. Tuo pat metu negalima neigti fakto, kad Georgijaus juostelė turi ir kitą – pergalės prieš fašizmą – prasmę (jau nekalbant apie carizmo laikus), dėl ko yra brangi Antrojo pasaulinio karo veteranams. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje tie, kurie pradėjo nešioti šias juosteles, labiau remia Rusiją jos veiksmuose prieš Ukrainą, negu gerbia istorinę praeitį. Ir vis dėlto kodėl juos reikėtų už tai niekinti? Kritikuoti, smerkti – taip, bet ne niekinti (vadinti „koloradais“, kaip sugalvojo žmonės, švelniai tariant, nepasižymintys tolerancija), nes demokratinėje visuomenėje kiekvienas turi teisę į savo poziciją. Svarbiausia, kad normali diskusija neperaugtų į principinę abipusę neapykantą, kurios gausu įvairiuose interneto komentaruose. Pagaliau ignoravimas tam tikrais atvejais yra geriau negu perteklinis dėmesys, kuris tik pakursto priešpriešą, pirmiausia naudingą tiems, kurie nori sukiršinti Lietuvos visuomenę. Tas pats sakytina ir apie Pergalės prieš fašizmą dieną (gegužės 8/9). Reikia skirti jos esmę nuo to, kuo ją pavertė Rusija, nepainioti veteranų ir okupacijos fakto. Apibendrinant galima sutikti su istoriku Č. Laurinavičiumi, kuris pabrėžė, kad kriziniais momentais dažnai būna perlenkiama lazda, ir reikia tikėtis, kad aistroms aprimus viskas grįš į savo vėžes.

Užsienis

Pirmoje vietoje, kaip jau įprasta, – Ukraina. Čia – intriga. Visi laukia, kada V. Putinas įves pajėgas, o jis po susitikimo su ESBO (ypatinga įtaka nepasižyminti organizacija) vadovu ėmė ir paragino separatistus („federalizacijos šalininkus“) atidėti referendumą. Iš karto pasipylė versijos, kodėl jis taip pasielgė. Vieni sako, kad Kremlius akivaizdžiai užsižaidė: nuo pergalės Kryme Rusijos vadui apsvaigo galva ir jis nusprendė pratęsti žaidimą pietrytiniuose Ukrainos regionuose (arba, kaip dabar mėgstama sakyti Maskvoje, Novorosijoje). Tačiau laikui bėgant ėmė aiškėti, kad Vakarai nejuokauja (nors, pavyzdžiui, Italijai „Pietų srauto“ projektas išlieka prioritetinis), ir Rusijos ekonomika dėl vis naujų sankcijų gali atsidurti realiame pavojuje, o nuostolingų Ukrainos regionų prijungimas tik padidins krizę. Tokiu būdu V. Putino pasiūlymas atidėti referendumą lyg ir reiškia, kad Maskva nori išduoti jos pačios sukurtą separatistinį judėjimą ir užbaigti žaidimą patyrusi minimalius nuostolius. Tačiau ši versija turi savo trūkumų. Pirma, jau peržengta riba, kada Rusija galėtų atsitraukti (panašiai kaip Sirijos atveju), nes atsitraukimas reikštų pralaimėjimą ir veido praradimą, ko V. Putinas nekenčia. Antra, jeigu Rusija sustoja, ji iš esmės praranda Ukrainą, nes į valdžią joje ateis žmonės, palyginti su kuriais, V. Juščenka buvo konstruktyvus neutralus politikas. Pagaliau jeigu Kremlius vadovautųsi tik kaštų ir naudos logika, jis nesikištų ir į Gruzijos konfliktą – kam kariauti ir rizikuoti santykiais su Vakarais dėl kažkokių osetinų ir abchazų. Trumpai sakant, istorija dar nebaigta. Juk ne veltui V. Putinas susitiko su Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos vadovais – gal nori vykdyti „taikdarišką“ misiją po jos vėliava (preteksto užtenka). O dėl referendumo, tai jo reikalas buvo pasiūlyti, Donecko ir Luhansko respublikų – sutikti ar ne. Jos nesutiko. „Tai jų pasirinkimas, – gali sakyti Putinas. – O Kijevas brutaliai trukdo jiems pasinaudoti savo teise rinktis. Vadinasi, reikia juos apginti nuo fašistų...“

Antroje vietoje šį kartą – Irano karinių jūros pajėgų vado Ali Fardavi pažadas lengvai susitvarkyti su JAV laivynu Persijos įlankoje, jeigu to prireiktų. Pasak jo, visą tą laiką Iranas aktyviai treniravosi veikti prieš laivus, panašius į amerikietiškus minininkus ir fregatas (pažymėtina, kad praeitą mėnesį CNN tinklalapyje pasirodė pranešimas, jog iraniečiai stato JAV lėktuvnešio kopiją). Galiausiai, kaip pareiškė A. Fardavi, šalies kariškiams pavyko paskandinti maketą mažiau nei per minutę. Tuo pat metu jis pabrėžė, kad Iranas yra viena iš dviejų pasaulyje valstybių, turinčių povandeninę raketą, kuri gali pasiekti 320 km/val. greitį. Šiame kontekste sunku pasakyti, koks iš tikrųjų yra Irano karinio jūros laivyno pajėgumas. Atskiri faktai ir pareiškimai lyg ir rodo, kad per pastaruosius metus jis pastebimai išaugo. Tačiau yra ekspertų nuomonių, kad visa tai tik viešieji ryšiai (taip pat derybų su Vakarais dėl sankcijų panaikinimo fone), o realybėje viskas ne taip gražu. Bet kuriuo atveju Persijos įlanka yra siaura vieta, kurioje dideliam laivui būti labai pavojinga, jeigu priešininkas turi bent kažkokią priešlaivinę ginkluotę (o Iranas ją tikrai turi). Todėl visiškai nekreipti dėmesio į karingus Teherano pareiškimus negalima.

Trečioje vietoje šią savaitę – Kinijos pažadai Afrikai. Ten nuvyko Kinijos valstybės tarybos (iš esmės – vyriausybės) pirmininkas Li Kecianas, kuris, kalbėdamas Afrikos Sąjungos būstinėje, pareiškė, kad Pekinas yra pasiruošęs skirti kontinentui 12 mlrd. dolerių paramą. Be to, kinai yra pasirengę prisidėti prie greito transafrikinio geležinkelio, kuris sujungtų visas Afrikos sostines, statybų. Pažymėtina, kad tai ne pirmi finansinės pagalbos pažadai: 2013 m. dabartinis Kinijos vadovas Si Dzinpinas pažadėjo afrikiečiams 20 mlrd. dolerių paskolų. Kaip vertinti tokį Pekino geranoriškumą Afrikoje? Viena vertus, afrikiečiai žiūri į Pekiną kaip į alternatyvą Vakarų įtakai kontinente. Papildomas kinų pliusas – jų nedomina režimų pobūdis. Kita vertus, Kinija nieko neduoda veltui. Akivaizdu, kad ją pirmiausia domina energetiniai Afrikos resursai. Tuo pat metu, kaip ir visur, Afrikoje už skirtas paskolas greičiausiai reikės pirkti kiniškas prekes, įrangą ir pan. Todėl vietiniai verslo sluoksniai ir, žinoma, Vakarai yra sunerimę dėl didėjančio Pekino aktyvumo juodajame kontinente. Šiame kontekste galima pažymėti, kad didelis skaičius Afrikos valstybių yra politiškai nestabilios, kadangi yra priverstos kovoti su įvairiomis sukilėlių grupėmis. Tai savo ruožtu yra puiki dirva manipuliacijoms, jeigu nori pakenkti geopolitinio konkurento interesams. Kitaip tariant, Vakarai Afrikos Kinijai šiaip sau neatiduos, ir ten gali prasidėti šių „geopolitinių gigantų“ šešėlinė kova. Beje, taip jau buvo – šaltojo karo metais, tik tada dėl įtakos varžėsi JAV ir Sovietų Sąjunga...