Lietuva ir užsienis per savaitę

Per kelias dienas Vietname padegta 15 fabrikų kuriuose dirbo kinai. Daugiau kaip 3000 Kinijos piliečių evakuoti iš Vietnamo.

Antrasis turas ir istorinės pergalės Lietuvoje. Kraujas Ukrainoje ir Vietname. Apie tai ir ne tik – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje, žinoma, – pirmojo Prezidento rinkimų turo rezultatai. Bus antrasis balsavimas, kuriame dalyvaus D. Grybauskaitė ir socialdemokratų atstovas Z. Balčytis. Dabartinei šalies vadovei nepavyko laimėti iš karto, ir šiokia tokia intriga išlieka. „Darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ jau parėmė koalicijos partnerį, bet tai negarantuoja sėkmės. Kita vertus, galbūt už D. Grybauskaitę jau balsavo visi, kas norėjo, o kiti rinkėjai dabar atiduos balsus ne tiek už Z. Balčytį, kiek prieš ją (beje, kaip rodo statistika, šalies vadovės populiarumas, lyginant su 2009 m. rinkimais, pastebimai sumažėjo didžiuosiuose miestuose – prarasta daugiau nei 100 tūkst. balsų). Pagaliau galima prisiminti, kad kadaise V. Adamkus irgi užtikrintai laimėjo pirmąjį turą, o antrajame sugebėjo pralaimėti R. Paksui. Tad, kol nenuskambėjo finalinis švilpukas, šansų visada yra, nors D. Grybauskaitės pergalė ir atrodo labiau tikėtina. Tuo pat metu būtina tarti keletą žodžių apie pralaimėjusius. Pirmiausia apie V. Tomaševskį ir N. Puteikį, kurie gavo daugiau balsų nei jiems buvo pranašauta. Pirmojo pažangą ekspertai aiškina rusakalbių elektorato aktyvumu, o antrojo sėkmę – nesisteminio (protesto) kandidato, kuris iš esmės „pavadavo“ R. Paksą, statusu. Dabar tikėtina, kad V. Tomaševskio rinkėjai balsuos už Z. Balčytį, o dalis N. Puteikio rėmėjų gali iš viso ignoruoti antrą turą, nes, kaip pasakė pats politikas: „Kol kas nematau skirtumo tarp Dalios Grybauskaitės ir Zigmanto Balčyčio.“ Apibendrinant, galima palinkėti Lietuvai įtempto rinkiminio finišo, o N. Puteikiui tolimesnio aktyvumo politikoje, nes jo potencialas, atrodo, dar neišsemtas.

Antroje vietoje šį kartą – dar vieno kandidato į prezidentus A. Zuoko karjeros vingiai. Vilniaus mero „Sąjunga TAIP“ planuoja vienytis su Liberalų ir centro sąjunga. Galutinis partijų susijungimas ir vadovo rinkimai planuojami po vasarą vyksiančių partijų suvažiavimų. Tiesą pasakius, liberalcentristų pozicijos šiuo metu nėra pačios geriausios, bet „Sąjungos TAIP“ padėtis dar sunkesnė. Tačiau A. Zuokas yra charizmatiška figūra, o Liberalų ir centro sąjunga turi partinę infrastruktūrą regionuose. Tad egzistencine prasme susijungimas tikrai prasmingas. Tačiau dar geriau liberalizmui Lietuvoje būtų, jeigu naują darinį papildytų ir E. Masiulio vadovaujamas Liberalų sąjūdis. Tačiau jis šiuo metu „nesvarstė ir nesvarsto jungimosi į jokius politinius darinius“ galimybės. Tai suprantama, nes, kaip aiškina E. Masiulis, per pastaruosius metus iš Liberalų ir centro sąjungos į Liberalų sąjūdį perėjo daugiau kaip 1 000 narių. Taip greičiausiai yra todėl, kad pastarasis sėdi Seime, o pirmas liko už borto. Tačiau situacija gali ir pasikeisti, ir galbūt tada vienijimosi perspektyva jau neatrodys Liberalų sąjūdžiui tokia nepriimtina. Pagaliau turbūt neišdegė A. Zuoko planas per žmoną sugundyti socialdemokratus ir teko imtis atsarginio plano su Liberalų ir centro sąjunga bei toliau bandyti eksploatuoti V. Adamkaus autoritetą.

Trečioje vietoje šią savaitę – istorijos peripetijos. Šiame kontekste paminėtini keli momentai. Pirma, Lietuvoje šiemet įvairiais renginiais bus minima prieš 500 metų iškovota pergalė prieš Maskvą Oršos mūšyje. Antra, Kultūros paveldo departamentas su specialistais svarstys, ar verta palikti Vilniaus Žaliojo tilto bei Kauno Aleksoto tiltų skulptūras saugomų kultūros vertybių registre. Trečia, pasienyje su Rusija pasieniečiai neleido per Lietuvą vykti sovietine simbolika papuoštam traukiniui, nors ji buvo susijusi su Pergalės dienos minėjimu (kaip, pavyzdžiui, veteranų apdovanojimai). Šiandieniniame sudėtingame Lietuvos santykių su Rusija kontekste tokie įvykiai (jau nekalbant apie „Georgijaus juostelių“ istoriją) jeigu ne paaštrina, tai papildomai komplikuoja situaciją. Galima sutikti, kad Oršos jubiliejus yra tiesiog sutapimas, o pasieniečių elgesys – tiesiog preciziškas įstatymų vykdymas (nors turbūt nebūtų didelės tragedijos, jeigu per Lietuvą tranzitu pravažiuotų traukinys su atmintinais plakatais), bet eilinis bandymas susidoroti su Žaliojo tilto skulptūromis ryškiai panašus į sunkiai suprantamą karą su kultūrine praeitimi, kuri nedaro jokios pastebimos žalos lietuvių tapatybei. Be abejo, stipriai nukentėjusiems nuo sovietinio režimo žmonėms skaudu matyti jo simbolius Lietuvos sostinėje, bet skulptūros nėra tas dalykas, ant kurio reikėtų pykti. Jeigu jos jau buvo įrašytos į saugomų kultūros vertybių registrą, tai gal neverta vis grįžti prie šios temos, norint kaip nors įgelti dideliam imperialistiniam kaimynui. Kažkaip nesolidžiai atrodo.

Užsienis

Pirmoje vietoje – ta pati Ukraina. Ten lyg ir pradeda ryškėti Rusijos strategija. Priiminėti į savo sudėtį nepriklausomybę paskelbusias Donecko ir Luhansko respublikas Maskva nenori, nes jų kreipimasis liko be atsako. Tuo pat metu remti separatistus ji neatsisako. Štai tokį laišką į tinklalapio kavkazcenter.com redakciją tariamai atsiuntė vienas iš R. Kadyrovo smogikų: „Iš pradžių mus permetė į Krymą. (...) Kai ten viskas pasibaigė, kaip reikia, mus pradėjo permetinėti į Donecko ir Luhansko sritis. (...) Dar pasakysiu, jeigu iš ukrainiečių pusės nebus ryžto, jie labai greitai praras pusę šalies, o gal ir visą. (...) Jų kariai silpni, nėra ryžto. Realiai kariauja atskiros grupės, kurioms vadovauja amerikiečiai, ir dar benderovcai iš Vakarų Ukrainos. (...) Pas mus beveik kiekvieną dieną permetamos naujos grupės. Niekas paliaubų daryti neketina. Politikai plepa dėl vaizdo, o mes turime labai konkrečius įsakymus“ (kartais apskritai susidaro įspūdis, jog Ukrainoje kariauja rusiškas specnazas su vakarietiškais samdiniais, o ukrainiečiai – iš viso niekuo dėti). Greičiausiai Rusijos planas yra sukurti vadinamąją „Novorosiją“ (kitaip tariant, artimiausioje ateityje reikėtų laukti tolimesnio situacijos destabilizavimo Charkove, Odesoje ir kituose pietrytiniuose Ukrainos regionuose), pripažinti ją kaip Pietų Osetiją ir Abchaziją (net be karinės bazės steigimo, kuris ir nereikalingas, nes, sprendžiant iš visko, ten ir taip pilna Rusijos karių), o po to įjungti į Eurazijos Sąjungą. O gal bus sukurta kokia nors konfederacija. Pabaigai dar du įdomūs momentai. Pirma, Ukrainos oligarchas R. Achmetovas staiga pradėjo reikalauti iš Kijevo antiteroristinės operacijos stabdymo (gal iš Rusijos per V. Lukiną, kuris ESBO atstovų išvadavimo operacijos metu buvo apsistojęs jo namuose, gavo kažkokių turtinių garantijų). Antra, Kinijos, kuri visada atsargi savo formuluotėse, užsienio reikalų ministro pavaduotojas staiga pasisakė kategoriškai, pareikšdamas, kad dabartinė krizė ir prievarta Ukrainoje yra „neteisėto teisėtos valdžios nuvertimo neramumų ir provokacijų Maidane metu“ pasekmė. Taip pat jis pasisakė prieš sankcijas Rusijai, nes tai neprisideda prie situacijos normalizavimo. Galbūt taip Pekinas nori pervilioti Rusiją į savo pusę būsimajame konflikte su Vašingtonu ir kaimynais.

Antroje vietoje – prieš kinus nukreipti pogromai Vietname. Po to, kai buvo apiplėštos ir padegtos kelios kompanijos šalies rytuose, protestuotojai užpuolė didelę plieno liejimo gamyklą centriniame regione. Neapsieita be aukų. Kambodža pranešė, kad apie 600 kinų jau paspruko į ją. Pekinas išreiškė susirūpinimą ir pabrėžė, kad atidžiai stebi situaciją. Vietnamo vadovybė pareikalavo, kad regioninė valdžia įvestų tvarką. Ekspertai jau pažymi, kad tai rimčiausias konfliktas dvišaliuose santykiuose po 1979 m. karinės konfrontacijos. O prasidėjo viskas nuo to, kad Kinija pradėjo gręžimo platformos statybas šalia Pietų Kinijos jūros salos, į kurią pretenduoja ir Vietnamas. Šiame kontekste pažymėtini keli momentai. Pirma, vietnamiečių protestai galėjo įvykti ne stichiškai, bet su centrinės valdžios palaiminimu (kuo ją kaltina Kinijos žiniasklaida), norint parodyti Kinijai jos ginčytinų sprendimų kaštus. Antra, Pekino santykiai (tiksliau, teritoriniai ginčai) su kaimynais pastaruoju metu vis aštrėja. Iš pradžių Japonija, dabar Vietnamas. Sunku pasakyti, ar tai vyksta dėl to, kad Kinija tapo agresyvesnė, ar todėl, kad taip mano jos kaimynai ir iš karto nori parodyti savo jėgą. O čia jau ir amerikiečiai atsirado – žinoma, Vietnamo pusėje. Kinija atsitraukti negali ir jau pareiškė, kad toliau statys platformą. Kitaip tariant, ji pasielgė taip, kaip ir turėtų elgtis didelė galia. Tik ji visuomet vengė tokio elgesio, nes jis, kadangi yra konfrontacinis, gali būti ekonomiškai nuostolingas. Tačiau kitokio pasirinkimo Pekinas neturi – veido praradimas dar blogiau. Tokia jau sunki ta didvalstybinio statuso našta.

Trečioje vietoje – teismo procesas Izraelyje. Buvęs šalies premjeras E. Olmertas nuteistas šešeriems metams nelaisvės už tai, kad, būdamas Jeruzalės meru, paėmė daugiau kaip 150 tūkst. dolerių kyšių iš statybų kompanijų mainais į „sutvarkytus“ darbų leidimus ir projektus. Prieš dvejus metus 68-erių Izraelio politikos veteranas panašios bylos metu buvo įtariamas neskaidriais ryšiais su JAV verslininkais, tačiau kaltinimų tuomet nepavyko įrodyti. Kaltinimai korupcija E. Olmertą 2008 m. privertė atsistatydinti iš Izraelio premjero posto, o išteisinimas 2012-aisiais teikė vilčių dar sugrįžti į šalies politinį gyvenimą. Šiame kontekste taip pat galima paminėti, kad buvęs Italijos premjeras S. Berlusconi pradėjo dirbti padėjėju senelių ir neįgaliųjų namuose Milane, nes balandžio viduryje Milano specialiojo tribunolo teisėjų komisija nusprendė, kad dėl mokestinių nusikaltimų jis turės atlikti visuomenei naudingų darbų. Žinoma, galima pasakyti, kad šie epizodai gali turėti ir politinį (kovos dėl valdžios ir susidorojimo su konkurentais) atspalvį, bet tai vis tiek nepaneigia fakto, jog reali bausmė skiriama aukščiausiam valstybės pareigūnui. Tuo metu, pavyzdžiui, buvęs Rusijos gynybos ministras A. Serdiukovas, kartu su savo „komanda“ iššvaistęs didžiulį kiekį pinigų, nepaisant kariškių ir visuomenės pasipiktinimo, buvo amnestuotas. Aukšto korupcijos suvokimo šalyje Lietuvoje – ne geriau. Kaip teigia „Transparency International“ skyriaus vadovas S. Muravjovas, tai, kad „nubaustų korumpuotų politikų beveik nėra, galima aiškinti tuo, kad pagaunami asmenys visuomenėje ir toliau yra toleruojami.“ O gal tuo, kad visi viską apie visus žino, vadinasi, nieko negalima sodinti, nes kitus paskui save pradės tempti. Taip ir gyvename su tais pačiais korupcionieriais, kurie „kovoja“ patys su savimi.