Lietuva ir užsienis per savaitę

Kas vyksta Fukušimoje? Nuotr. iacknowledge.net

Lietuva – ne Šiaurės Korėja, o Europos Sąjunga – ne Amerika. Masinis žurnalistų klausymasis ir atominė energetika Japonijoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje šią savaitę du pareiškimai. Pirmas, premjero A. Butkevičiaus, kuris po susitikimo su prezidente taip pakomentavo kalbas apie tai, jog valstybės vadovė leido suprasti, kad, neatleidus viceministrų iš „juodojo sąrašo“, neskirs atitinkamų ministrų: „Ką reiškia leido suprasti? Čia ne Šiaurės Korėja, čia teisinė demokratinė valstybė, mes turime laikytis įstatymų, tvarkos, kuri galioja visiems Lietuvos piliečiams“. Paprastai atsargus savo pareiškimuose A. Butkevičius išsireiškė taip kietai. Matyt, rimtai supyko, arba, reaguodamas į kritiką savo atžvilgiu dėl pastoviai „skystos“, neapibrėžtos ir nuolat besikečiančios pozicijos įvairias klausimais, nusprendė pradėti vaizduoti kietą lyderį. Pažiūrėsime, kiek parako jis turi. Tuo metu D. Grybauskaitė šią savaitę per pratybas Rukloje pavažinėjo vokišku tanku „Leopard“, bet, komentuodama „nuotykį“, pasakė, kad tai buvo „Tigras“. Jeigu jau nori vaizduoti kietumą (kaip Putinas, tai naikintuvu skraidantis, tai povandeniniu laivu plaukiojantis), bent jau pavadinimų reikėtų nepainioti, kad neatrodytum kvailai su savo „improvizacijomis“... Trumpai sakant, kaip kartą pastebėjo filosofas Rumis: „Būk tuo, kuo atrodai, arba atrodyk tuo, kuo esi“.

Antroje vietoje žurnalistų sekimo skandalas. Ikiteisminiame tyrime dėl valstybės paslapties atskleidimo ir piktnaudžiavimo buvo klausomi ir įrašinėjami 17 esamų ir buvusių BNS darbuotojų telefoniniai pokalbiai. Pokalbių klausymąsi sankcionavo Vilniaus miesto apylinkės teismas ir konkrečiai teisėja Lidija Valentukonytė, nagrinėjanti civilines bylas (va čia tai lygis). Aukščiau buvo pateikta premjero citata, kurioje jis teigia, kad Lietuva yra teisinė demokratinė valstybė. BNS nuomone, toks teisėsaugos institucijų elgesys šiurkščiai pažeidžia žiniasklaidos laisvę ir yra visiškai nepriimtinas demokratinėje teisinėje valstybėje. Tad, arba premjeras naivus žmogus, arba teisingumas Lietuvoje yra kažkoks pasirinktinis, o su žodžio laisve šalyje toli gražu ne viskas gerai. Ir nors Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Paulauskas paneigia kalbas, kad valstybinės tarnybos pokalbių klausosi „masiškai“, turbūt kiekvienas iš žurnalistų dabar turėtų tapti dar atsargesnis, kad neatsidurtų kokiame nors „juodajame sąraše“.

Trečioje vietoje valdančiųjų sprendimas pritarti Savivaldybių tarybų rinkimų ir Vietos savivaldos įstatymų pakeitimams, kuriais siekiama įtvirtinti tiesioginius mero rinkimus. Dar laukia galutinis balsavimas, bet greičiausiai pataisos bus priimtos (nors istorija su tautinių mažumų įstatymu rodo, jog atsitikti gali bet kas, tačiau savivaldos reikalas yra kitoks). „Šituo įstatymo projektu siekiama didesnio rinkėjų aktyvumo, nes savivaldos rinkimuose ateina palyginti mažas rinkėjų skaičius. Siekiama daugiau demokratijos ir galbūt kad atsirastų nauji lyderiai. Tobulo modelio nėra ir negali būti. Gyvenimas parodys. Tuo labiau, kad šiam modeliui pritaria savivaldybių asociacija, tiesioginių merų rinkimų nori visuomenė“, - sako naujovių iniciatorė socialdemokratė M. Petrauskienė. Savo ruožtu Liberalų sąjūdžio lyderis E. Masiulis bijo, kad meru gali būti išrinktas žmogus, kuris neturi politinės atramos savivaldybės taryboje, kurioje susiformuoja visiškai kitokia politinė dauguma, kas užprogramuoja potencialų konfliktą be jokio efektyvaus ir produktyvaus darbo. Pa­sak A. Ku­bi­liaus, planuojamos pa­tai­sos di­džiau­siuo­se mies­tuo­se, ypač Vil­niu­je, „ga­li duo­ti la­bai keis­tų ir, drįs­čiau sa­ky­ti, pa­vo­jin­gų re­zul­ta­tų, pa­vyz­džiui, tai, kad Vil­niaus me­ru ga­lė­tų tap­ti Val­de­ma­ras To­ma­ševs­kis, pa­sta­ruo­siuo­se Eu­ro­pos Par­la­men­to ir pre­zi­den­to rin­ki­muo­se Vil­niaus mies­te užė­męs ati­tin­ka­mai tre­čią ir an­trą vie­tas“. Apibendrinant, galima teigti, kad tiesioginiai miestų vadovų rinkimai iš tiesų gali tapti Lietuvos demokratijos išbandymu, bet kaip sakoma, bijai vilko – neik į mišką: amžinai abejoti savo visuomenės politiniu išprusimu ir saugoti ją nuo klaidų reiškia neleisti jai pilietiškai tobulėti ir palikti ją sovietinėje praeityje (jau nekalbant apie saugotojų, kurie pirmiausiai rūpinasi savo interesais, demokratiškumą).

Užsienis

Pirmoje vietoje, kaip jau įprasta, Ukraina. Jos prezidentas vis kalba apie taikos planą, skambina Putinui, bet realybėje karas tik intensyvėja. Dar daugiau, žiniasklaidoje vis daugiau pranešimų apie tai, kad separatistai jau iš kažkur gavo nemažai tankų ir formuoja jų diviziją (jeigu būtų netiesa, Donecko tautinės respublikos tinklapyje turbūt nebūtų skelbimo, jog ieškoma tankistų, traktorių vairuotojų, mechanikų). Sunku pasakyti, ar jie keliauja iš Rusijos (beje, Ukrainos šaltiniai teigia, kad ne tik jie, bet ir nemažai kitos sunkios ginkluotės), ar, pavyzdžiui, iš didelės šarvuotos technikos rezervo bazės Artiomovske, bet faktas tas, kad tankai pas sukilėlius atsirado. Tokiu būdu, kuo daugiau kalbama apie taiką, tuo mažiau jos yra. Šiame kontekste išsakoma versija, jog Kijevas su artilerijos ir aviacijos pagalba (tiesioginių susidūrimų vengia, nes iš karto patiria didelius nuostolius) nori tiesiog „ištrinti“ Luganską ir Donecką bei jų apylinkes iš žemėlapio, kad Rusija gautų išdegintą žemę. Tuo pat metu egzistuoja hipotezė, kad Poroshenka, galbūt, norėtų kaip nors susitarti su Putinu (pavyzdžiui, akimirksniu atleido URM vadovą už jo išpuolį prieš Rusijos vadovą), bet jam reikia atsikratyti tokių radikalių veikėjų kaip Avakovas, Parubijus, Nalivajčenka ir pan. Tam reikia juos diskredituoti – suprask, organizuoti jų pralaimėjimą kare, kurį iš pradžių būtina suintensyvinti, o po to su Rusijos pagalba pralaimėti. Jaceniuką gi galima apkaltinti dujine krize ir ekonomikos žlugdymu. Tačiau labiau tikėtina, kad Ukrainos prezidentas yra Vakarų žmogus (pavyzdžiui, ruošiasi pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga), o reiškia bet koks rusiškas kompromisas sunkiai įmanomas. Tokiu būdu, mūsų greičiausiai laukia nulinės sumos žaidimo, kuriame daug kas (jeigu ne viskas) priklausys nuo Putino strategijos (gal jis tikisi, kad greitai Ukraina pribręs trečiam – prorusiškam – Maidanui) ir ryžto, tęsinys.

Antroje vietoje netikėtas posūkis Europos pozicijoje dėl griežtesnių sankcijų Rusijos atžvilgiu. Kaip pažymėjo už energetiką atsakingas eurokomisaras G. Etingeris (tarpininkavęs žlugusiose Rusijos ir Ukrainos derybose dėl dujų): „Mes pastoviai kontaktuojame su mūsų partneriais Amerikoje dėl ES ekonominių sankcijų Rusijos atžvilgiu. Mes suinteresuoti mūsų strategijos suderinimu. Tačiau mano asmenine nuomone, energetinis sektorius ne geriausias objektas sankcijoms. Rusijos dujas perkame mes Europos Sąjungoje, o ne Amerika. Mes galime tartis su JAV, išklausyti jų rekomendacijas, bet sprendimą priiminėsime patys. Dujos ir nafta yra pačiame galimų sankcijų sąrašo gale ir, greičiausiai, artimiausiu metu nebus paliestos“, - patikino ES valdininkas. Atrodo, europiečiai palaipsniui pradeda suprasti į kokią avantiūrą įsivėlė (tiesa, ES dar planuoja pasipelnyti iš Asociacijos sutarties, bet vargu ar tai pavyks padaryti kariaujančioje valstybėje su minimalia perkamąja galia). Žlugusios derybos dėl dujų (Ukrainos pusės viražai) privertė juos sunerimti dar labiau. Kitaip tariant, Vakarų vienybė ima silpnėti, nes ant kortos realūs ekonominiai interesai. Tai savo ruožtu turėtų įkvėpti vėl sutraukiantį kariuomenę prie Ukrainos sienos Putiną. Vakarų ir Rusijos geopolitiniai šokiai ant plono ledo tęsiasi.

Trečioje vietoje dvi naujienos. Pirma, Japonijai, atrodo, nusibodo jos nebranduolinis statusas. Po katastrofos Fukušimoje šalis (demokratų partija) nusprendė atsisakyti branduolinės energetikos, bet šią savaitę naujoji liberalų-demokratų vyriausybė pritarė pasiūlymui grįžti prie taikaus atomo naudojimo. Perėjimas prie alternatyvių šaltinių jau kainavo valstybei 175 mlrd. dolerių (pirmiausiai dėl nepigių suskystintų dujų importo), ir ateityje šis skaičius tik augs. Todėl Gamtos išteklių ir energetikos agentūra prie Ekonomikos, prekybos ir pramonės ministerijos paruošė ataskaitą, kurioje paragino toliau eksploatuoti atomines elektrines. Fukušimos tragedija, žinoma, buvo siaubinga, bet dabartinis Japonijos sprendimas atrodo logiškas, nes branduolinė energetika nėra tokia baisi, kaip ją kartais bandoma vaizduoti. Kita naujiena – valdžios skandalas kaimyninėje Lenkijoje. Ten Wprost paskelbė įrašą, kuriame Nacionalinio banko vadovas žada paramą vyriausybei, jei bus atleistas finansų ministras. Opozicija, ilgai nelaukdama, pareikalavo D. Tusko atsistatydinimo. Bet šis trauktis neketina, nors vienareikšmiškos visuomeninės paramos ministrų kabinetas neturi. Gal dabar Lenkija labiau užsiims savo reikalais ir mažiau dėmesio skirs tautinių mažumų problematikai Lietuvoje.