Lietuva ir užsienis per savaitę

Naujasis Europos Sąjungos lyderis – Europos Komisijos pirmininku paskirtas J. C. Junckeris. Nuotr. learningfromdogs.com

Referendumo (pra)laimėjimas ir kriminalinė vyriausybė, Ukrainos stiga ir tendencijos Europoje bei Japonijoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Referendumas su trenksmu pralaimėjo. Atitinkamo rezultato galima buvo tikėtis dėl įvairių priežasčių (politinio pasipriešinimo, balsavimo datos ir pan.). Valdžia atsikvėpė lengviau. Dabar jau nereikia laukti Konstitucinio Teismo pagalbos. Prezidentūra susilaiko nuo kritiškų vertinimų ir tikina gerbianti piliečių iniciatyvos teisę. Ar Lietuvos pilietiškumas numirė? Referendumo kritikai sako, kad kaip tik triumfavo, nes gyventojai aiškiai pademonstravo savo išprusimą, neidami prie urnų. Gal ir taip, bet kažkodėl tai ypatingai džiaugtis nesinori. Kita vertus, faktas, jog referendumą pavyko surengti, nuteikia optimistiškai. Reiškia ne viskas prarasta. VRK pirmininkas Z. Vaigauskas pažymėjo, kad 15 mln. litų valstybė galėtų panaudoti geresniems tikslams. Tačiau manytina, kad pilietiškumo testas buvo vertas šių pinigų. Jis privertė susimąstyti, kokioje politinėje sistemoje gyvename (kaip valdžia žiūri į žmogų), parodė, kas yra kas. Dabar metas daryti išvadas ir spręsti, ar dabartinės realijos priimtinos (sprendžiant iš referendumo ir prezidento rinkimų rezultatų, priimtinos).

Antroje vietoje D. Grybauskaitės puolimas prieš vyriausybę. Jeigu anksčiau ji tik leisdavo suprasti, kad nori tam tikrų viceministrų iš „juodojo sąrašo“ galvų, šiandien ji jų atvirai reikalauja. Kitaip žada netvirtinti atitinkamų ministrų, neleisti išvogti valstybės ir vadinti valdančiąją daugumą kriminaline. Anot šalies vadovės, „viskas keičiasi“. Ir Konstitucija? Jos 92 straipsnyje parašyta: „Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas“. Turint omenyje faktą, jog Lietuva yra labiau parlamentinė, nei prezidentinė valstybė, pagrindinis žodis, skiriant ministrą pirmininką ir ministrus, priklauso parlamentui (valdančiajai daugumai) ir premjerui atitinkamai. Tačiau D. Grybauskaitė, atrodo, taip nemano. Ji jau antros kadencijos pradžioje nori sulaužyti socialdemokratų stuburą ir parodyti, kas de facto yra namuose šeimininkas. Kitaip tariant, bręsta eilinis politinis konfliktas. Tačiau to ir reikėjo tikėtis. Esminis klausimas, ar A. Butkevičius ir kompanija nusileis. Kol kas lygtais nesiruošia, bet prezidentė atsitraukti irgi neketina. Svarbiausia šiuo atveju, kieno pusėje yra visuomenė (kas, jos nuomone, agresorius, o kas auka). Po įtikinamos D. Grybauskaitės pergalės rinkimuose, pranašumas kaip ir jos pusėje, bet A. Butkevičius irgi yra pakankamai populiarus. Trumpai sakant, pažiūrėsime, kas laimės šį viščiuko žaidimą.

Trečioje vietoje Lietuvos kariuomenė ir jos pirkiniai. Naujas J. V. Žukas pažymėjo: „Jeigu paskutinius keletą metų dėl objektyvių priežasčių, dėl finansinės krizės, finansavimas buvo mažinamas, reikia konstatuoti, kad Lietuvos kariuomenė nustojo vystytis. Ir dabar yra didelė masė visokių trūkumų: ir ekipiruotės, ir ginkluotės, ir transporto, ypatingai ryšio priemonių, naktinio matymo priemonių. Dar viena labai didelė priemonė yra personalo trūkumas, trūksta tiesiog kareivių, taip pat rezervo rengimo problemos. Yra daug labai dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį artimiausiu metu“. Ir štai šiame fone iš Lenkijos perkami artimojo nuotolio priešlėktuvinės oro gynybos kompleksai GROM. KAM vadovas J. Olekas teigia, kad jų bus įsigyta tiek, kiek reikės (būtų įdomu sužinoti, kiek būtent). Gynybos ekspertas A. Matonis sako, kad nauji pirkiniai „nepaprastai efektyvūs“. Pasvarstymui tokie faktai. Maksimalus aukštis, kuriame GROM gali pasiketi taikinį – 3,5 km. Paprastai jo sunaikinimą (ypač jeigu taikinys turi specialių apsauginių priemonių) garantuoja dvi raketos. Šiandien separatistai plačiai naudoja panašaus pobūdžio ginkluotę Ukrainoje ir negali pasigirti dideliais pasiekimais (arba jie yra susiję su ukrainiečių technikos senumu, nesaugumu ir pilotų neprofesionalumu). Jeigu Rusija nuspręstų pulti Lietuvą, jį mestų į mūšį ne vieną ir ne du naujausius sraigtasparnius bei atakos lėktuvus ir naikintuvus, galinčius veikti iš didelių aukščių. Todėl GROM įsigijimas yra kaip plaučių uždegimo gydymas žolelių arbata (tuo labiau, kad finansinės galimybės vargu ar leis įsigyti daug kompleksų). Jeigu norime konstruoti efektyvią priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemą, privalome turėti ne tik artimojo, bet ir vidutinio bei tolimojo nuotolio kompleksus, kuriuos Lietuvoje galėtų (turėtų) dislokuoti tik NATO sąjungininkai, apie ką su jais ir reikia kalbėtis (jeigu jie iš tikrųjų nori apsaugoti Aljanso sienų dangų). Tada kartu su padidintu skaičiumi NATO naikintuvų galėsime kalbėti apie realų oro erdvės saugumą. O kol kas tik imituojame jo kūrimą („efektyviai“ įsaviname papildomus pinigus).

Užsienis

„Taika“ Ukrainoje baigėsi. Manytina, kad P. Porošenka neatlaikė „vanagų“ spaudimo, kurie pradėjo jam grasinti V. Janukovičiaus likimu. Kita vertus, kaip pastebi ekspertai, jeigu nesutriuškinti Donecko ir Lugansko šiandien, rytoj pradės degti kiti pietrytiniai regionai, o poryt teks bėgti iš Kijevo. Ar Ukrainos pajėgoms pavyks pribaigti separatistus, pasakyti sunku. Šiandien į kovą mesta viskas, kas gali šaudyti. Tačiau, kaip rodo pranešimai žiniasklaidoje, reguliari kariuomenė netrykšta noru kariauti. Todėl pagrindinis vaidmuo tenka nacionalinei gvardijai ir savanorių batalionams. Jie idėjiškai stiprūs, bet karine prasme silpnoki. Tuo pat metu trimituojama apie šimtus ar net tūkstančius žuvusių sukilėlių. Šiame kontekste galima pasakyti, kad niekur taip nemeluojama, kaip medžioklėje ir kare. Žinoma, ukrainiečiai savo propaganda bando atsakyti į rusiškąją, bet pastaruoju metu ji peržengia visas padorumo ribas, viršijant priešo nuostolius ir mažinant savuosius (čia kaip JAV Valstybės departamentas netiki JTO skaičiais apie pabėgėlius). Turbūt, geriausiai su būdinga jam ciniška ironija situaciją charakterizavo sukilėlių vadas Strelkovas: „Tai netiesa! Sunaikinta ne stovykla, o grupė stovyklų. Žuvo ne 250, o 2500 sukilėlių! Sužeistų – tris kart daugiau... Sukilėliai bėga, mesdami dešimtis tankų ir lėktuvų, o samdiniai-teroristai masiškai pereina į antiteroristinės operacijos pusę“. Ir vis tik ukrainiečių puolimas plėtojasi sėkmingai, ir tas pats Strelkovas teigia, kad be paramos iš Rusijos viskas gali būti baigta iki liepos 12 d. Rusijos nacionalistai reikalauja kraujo, V. Putinas tyli, „kariaudamas“ diplomatiniame fronte ir rizikuodamas savo kaip kieto lyderio bei rusų ir rusakalbių gelbėtojo įvaizdžiu. Labiausiai gaila paprastų žmonių Luganske ir Donecke, kurie tapo Kremliaus ambicijų įkaitais. Ukrainos pajėgos civilių irgi negaili. Tačiau kare kaip kare. Priešpriešos stiga įtempta iki maksimumo, ir jeigu Kijevui nepavyks sulaužyti separatistus dabar, jis greičiausiai galės galutinai atsisveikinti su vieninga Ukraina.

Antroje vietoje ES sprendimas skirti Europos Komisijos pirmininku J. C. Junckerį. Tokiam sprendimui aktyviai bandė priešintis Didžioji Britanija, nes pasirinktas kandidatas, kaip sakoma, yra federalistas, kas tradiciškai euroskeptiškai nusiteikusiam Londonui netina. Tačiau D. Cameronas buvo priverstas nusileisti. Dabar įdomu, kaip bus su referendumu dėl tolimesnės Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje. Manytina, kad, jeigu Europa iš tikrųjų nusprendė žengti federalizmo keliu, Londono pasitraukimas netaps jai tragedija. Netgi priešingai – palengvins uždavinį. Gerai tai, ar blogai – kitas klausimas. Tendencija aiški.

Trečioje vietoje Japonijos sprendimas leisti naudoti karines pajėgas užsienyje (pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų). Viena vertus, tai šiek tiek stebina, kadangi įprasta manyti, jog Tokijas yra labai taikus. Tačiau tie, kas pastaruoju metu stebėjo permainas japonų saugumo politikoje, pasakytų, jog viskas logiška. Japonija jau kurį laiką aktyviai militarizuojasi, besiruošdama aktyviai geopolitinei (ir galimai karinei) regioninei priešpriešai su Pekinu. Visuomenė sureagavo nevienareikšmiškai (vienas japonas net susidegino, protestuodamas prieš vyriausybės sprendimą). Tačiau traukinys jau vargu ar sustos, ir tai suprantama, kadangi Kinija bent jau Rytų Azijoje tik agresyvėja, o amerikiečiai yra, bet kažkur toli.