Lietuva ir užsienis per savaitę

Jeigu vadovautis krikščionybės principais, kiekvienas privalo nešti savo kryžių, koks jis bebūtų, iki galo, o nužudymas/savižudybė nepateisinami. Kita vertus elementarus žmogiškasis humanizmas skatina pritarti eutanazijai. Ir kaip čia pasirinkti. Gal padės senovės išmintis – gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas...

Eutanazija ir Lietuvos užsienio politikos „pergalės“, juodaodžių protestai Amerikoje ir sąmyšis dėl Rusijos sankcijų Europoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Apie sankcijas jau rašyta praeitą savaitę. Tada viskas buvo rožinėse spalvose. Palaipsniui prasidėjo prablaivėjimas. Pasirodo, kai kas gali pradėti atleidinėti darbuotojus, kai kas iš viso bankrutuoti. Tačiau prezidentė toliau stebina: „Pasak prezidentės, valstybė padės šalies ūkininkams ir perdirbėjams, tačiau verslas pats turi dėti visas pastangas persiorientuoti į stabilias ir patikimas rinkas“, - sakoma prezidentūros spaudos tarnybos pranešime. Keistai gaunasi – mes ten viršuje už jus (kadangi mes geriau žinome) nusprendėme, kad reikia taikyti sankcijas, o jūs dabar patys dėkite pastangas parsiorientuoti į kitas rinkas. Taip, patys renkame savo vadovus, bet būtų gerai, kad prieš priimdami strateginius sprendimus, jie bent jau kaip nors bandytų sužinoti gyventojų nuomonę apie savo planus. Ir įdomu kaip valdžia (konkrečiai prezidentūra) padės – gal mūsų Seimo nariai ar ministerijų atstovai už valstybės pinigus važinės po užsienio šalis, ieškodami naujų rinkų, o po to sakys – deja nepavyko. Ir kada mūsų valdžiai pradės rūpėti visuomenės (verslo) kaip suvereno interesai? Kartais pradedi galvoti, kad niekada.

Antroje vietoje kiek netikėtai iškilusi eutanazijos tema. Atitinkamą įstatymo projektą įregistravo Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė. Parlamento vadovės L. Graužinienės nuomone, tema nepakankamai išdiskutuota, ir ji, ko gero, teisi. Klausimas labai subtilus, tiek moraline, tiek juridine prasme. Jeigu vadovautis krikščionybės principais, kiekvienas privalo nešti savo kryžių, koks jis bebūtų, iki galo, o nužudymas/savižudybė nepateisinami. Kita vertus elementarus žmogiškasis humanizmas skatina pritarti eutanazijai. Ir kaip čia pasirinkti. Gal padės senovės išmintis – gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas...

Trečioje vietoje Lietuvos užsienio politikos „pergalės“ ir prioritetai. „Lietuva kartu su bendraminčiais JT Saugumo Taryboje Niujorke užkirto kelią eiliniam Rusijos Federacijos delegacijos bandymui „prastumti“ per Saugumo Tarybą pranešimą spaudai, melagingai kaltinantį Ukrainą JT ST rezoliucijos 2166 pažeidimu ir sąmoningai nutylintį ginkluotų prorusiškų separatistų atsakomybę už vietinių paliaubų nesilaikymą ir trukdymą tarptautinių ekspertų veiklai numuštojo Malaizijos keleivinio lainerio kritimo vietoje“, - teigiama Lietuvos URM komentare BNS naujienų agentūrai. Na ką čia pasakyti – mes tikri didvyriai ir be mūsų bendraminčiai tikrai nesusidorotų su piktąja Rusija. Kartais juokinga darosi nuo to, kaip bandome save sureikšminti arba dėl niekų, arba dėl kvailysčių. Tuo pat metu jokio kritinio požiūrio į situaciją. Gal separatistai ir ne angelai, bet Kijevas irgi ne Jėzus Kristus, kuriam Lietuvos URM neužduoda jokių nepatogių klausimų (dėl to paties lėktuvo, demokratijos, žodžio laisvės, sunkios ginkluotės naudojimo – net JAV valstybės departamentas jau paragino Ukrainos kariuomenę santūriau bombarduoti Donecką ir Luganską) – pas mus pasaulis griežtai juodai baltas. Dar kartą – Rusija su Krymo aneksija ir pagalba separatistams; separatistai, kurie iš esmės pakišo vietinius gyventojus, tiesiogiai atsako už tai, kas vyksta Ukrainoje. Bet tiek pat atsako Kijevas, apie kurį pas mus arba gerai, arba nieko. Stenkimės būti objektyviais. Tuo pat metu Lietuvos politikai palaiko R. Sikorskio kandidatūrą į ES užsienių reikalų vadovo postą, nepaisant jo išpuolių mūsų šalies atžvilgu. Bet yra Lenkija kaip svarbi Lietuvos strateginė partnerė, ir yra konkrečiai R. Sikorskis. Kad tik neatsitiktų taip, jog V. Tomaševskis Europos Parlamente nepasirodytų gražia pasaka, palyginus su R. Sikorskiu ES užsienio reikalų vadovo poste (jau nekalbant apie paviešintus jo žodžius apie JAV).
 

Užsienis

Ukrainoje situacija klostosi įdomiai. Rusija sugalvojo humanitarinę pagalbą, kuri akivaizdžiai turi ne tik socialinę, bet ir politinę reikšmę: ji turėtų sumažinti konflikto zonoje gyvenančių žmonių nusivylimą sukilėliais ir Rusija, padėti separatistams tempti laiką (jeigu pagalbos skirstymo metu bus nutraukti kariniai veiksmai), kurio Ukrainos kariuomenė nelabai turi, ir galbūt išprovokuoti Kijevą veiksmams prieš koloną, kurie galėtų tapti pretekstu taikdarių įvedimui. Bet kuriuo atveju pozityvu, kad sunki Lugansko gyventojų padėtis nors kiek pagerės (tik reikia laukti ginčų dėl to, kokį kiekį pagalbos „atims“ maištininkai). Tuo pat metu separatistų stovykloje rimtos permainos, kurių esmė (greičiausiai po Maskvos sprendimo) – lyderių pakeitimas į vietinius, kad pasipriešinimui oficialiai vadovautų ne Rusijos piliečiai Girkinas ir Borodajus (o tie niekur nedingo – tik perėjo į kitus postus). Atskiri ekspertai teigia, kad tai rodiklis, jog Maskva atsitraukia, išduoda „liaudies respublikas“, bet įvykiai fronte rodo, jog rimtų prielaidų greitam separatistų pralaimėjimui nėra (jie gauna/užgrobia vis daugiau technikos ir net ruošiasi kontrpuolimui). Kitoje pusėje toliau didėja karių nepasitenkinimas Kijevu (pavyzdžiui, bataliono „Donbas“ vado S. Semenčenkos kreipimais:



O Rada rengiasi įvesti sankcijas prieš Rusiją. Jeigu sustabdys dujų tranzitą – tada P. Porošenkai tikrai galas, nes Europa akimirksniu pakeis savo požiūrį. Na ir pabaigai apie lėktuvą – kažkaip visi apie jį pamiršo, ir dabar preliminarių išvadų laukiama rudenį, ką galima paaiškinti tik tuo, kad Rusijos ir separatistų kaltė šiuo atveju nėra akivaizdi (kitaip apie tai būtų paskelbta kiekviename kampe).

Antroje vietoje Europos reakcija į Rusijos sankcijas. Putinas gudriai smogė į skaudžią vietą. Agrarinis sektorius Europos Sąjungoje yra labai aktyvus, ginant savo interesus, o tiksliau reikalaujant subsidijų ir kompensacijų. Dabar jų reikės dar daugiau, o Briuselis labiausiai nekenčia mokėti. Tuo pat metu daugėja šalių bloko šalių, kurių vadovai ima skeptiškai vertinti ES sankcijų politiką (Vengrija, Čekija, Suomija, Graikija). Susidaro toks įspūdis, kad Europos valstybės galvojo, kad tik jos gali spausti Rusiją ir joms už tai nieko nebus. Pasirodo, lazda turi du galus, ir Putinas atsakė asimetriškai. Šiame kontekste tikėtina, kad ES entuziazmas griežtinti sankcijas Maskvos atžvilgiu gali išblėsti, o tai artina Kremliaus „taikdarių operaciją“ (dalyviai jau seniai laukia pasienyje). Beje, Gruzija, kuri kartu su mumis turėjo būti sankcijų Rusijos atžvilgiu įvedimo šalininkų avangarde, įvesti jas atsisakė. O mes (tiksliau mūsų protingiausi vadovai) toliau gyvename pagal taisyklę – iš pradžių darome, po to galvojame (o pagalvoti dabar, pasirodo, yra apie ką).

Dėl trečios vietos šią savaitę konkuravo dvi naujienos – prezidento rinkimai Turkijoje ir juodaodžių protestai Amerikoje. Erdoganas rado gerą išeitį likti valdžioje, ir tauta jį palaikė. Tai reiškia, kad konservatyvus (islamiškas) Turkijos imperializmas stiprės. Ar tai tinkamas kelias šiai šaliai, pasakyti sunku (jos viduje toli gražu ne visi pritaria tokiai krypčiai), bet trendas akivaizdus. Tuo metu Amerikoje iš pirmo žvilgsnio smulkus epizodas su eiliniu juodaodžio berniuko nužudymu pakilo į nacionalinį lygį. Įsikišti buvo priverstas pats Obama, kuris paragino policiją neslėpti tiesos, nenaudoti prievartos taikių demonstrantų atžvilgiu ir netrukdyti žurnalistams dirbti savo darbą, nušviečiant situaciją. Bendrai paėmus, šita istorija demonstruoja, kad ne viskas yra gerai Amerikos sociume – iš tiesų jame slypi rimta rasinė ir etninė priešprieša. Šiandien juodaodžiai, rytoj lotinosai, poryt pilietinis karas. Žinoma, iki pastarosios perspektyvos dar toli, bet skambučiai jau skamba.