Protestai Fergusone |
Spąstai premjerui ir demokratijos lygis Lietuvoje, politiniai manevrai Ukrainoje ir žmogaus teisės Amerikoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...
Lietuva
Ir kas galėjo pagalvoti, kad istorija su „juoduoju sąrašu“ ir ponia Cytacka baigsis tokio masto politine krize. Jūs tik pagalvokite, Lenkų rinkimų akcija išdrįso pademonstruoti principingumą ir privertė dabar jau buvusį energetikos ministrą grąžinti į viceministrės pareigas odiozinę pareigūnę (žiūrint grynai formaliai, ji turėjo tokią teisę). Premjeras, kuris leidžia prezidentei save politiškai žeminti, šį kartą kažkodėl rimtai supyko. Pasirodo, „iš tam tikrų tarnybų informacijos matosi, kad jų yra kelias... kaip politiko kelti valstybėje chaosą“. Kai ministrui pirmininkui apie tai be perstojo aiškino visi iš eilės, ji vis galvojo, kad LLRA elgesys buvo susijęs su rinkiminiu kontekstu (suprask, nenorėjo griauti koalicijos), o dabar staiga suprato, kad V. Tomaševskis yra valstybės priešas. Visoje šioje istorijoje pažymėtini keli dalykai. Pirma, lenkai neabejotinai siekia savo interesų, kurie ne visada derinasi su Lietuvos interesais, bet jie šiandien vieninteliai, kurie nesiruošia kapituliuoti prieš prezidentės užgaidas. Antra, A. Butkevičius pats kaltas, kad atsidūrė tokioje situacijoje, nes yra silpnas politikas, vaizduojantis stipruolį ne tada, kai to reikėjo labiausiai. Dabar pavojuje yra visa koalicija. Kad ji sugriūtų, premjeras tikrai nenori, todėl turi arba susitaikyti su esama padėtimi, arba duoti lenkams kažką tokio, kas priverstų juos nusileisti. Bet kuriuo atveju tai bus eilinis politinis A. Butkevičiaus pažeminimas, ir pažymėtina, kad koalicijos partneriai neskuba su išvadomis – jiems svarbesnė valdžia, o ne premjero ir socdemų veidas. Jeigu lenkai vis tik bus išmesti iš koalicijos, džiugaus prezidentūra ir konservatoriai, kad „sulaužė“ A. Butkevičių (t.y. jis irgi pralaimės). Istorijos moralas – aukšto rango politikas gali sau leisti daug ką, tik ne silpnumą, nes tai jo pabaigos pradžia. Susidariusioje situacijoje A. Butkevičius turi blogą (kažką tokio duoti lenkams už koalicijos išsaugojimą) ir labai blogą (sugriauti koaliciją ir pakišti visą partiją su krentančiu reitingu bei partnerius) pasirinkimą. Rinktis jam.
Antroje vietoje vienos apklausos rezultatai. Liepos 15-30 dienomis naujienų agentūros ELTA užsakymu atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad 50 proc. Lietuvos gyventojų (nuo 15 metų ir vyresnių) buvo nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, keturi iš dešimties (39 proc.) – patenkinti, kas dešimtas (11 proc.) neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Lyginant su praeitais metais situacija pasikeitė nežymiai: patenkintų lietuviška demokratija tada buvo 3 procentiniais punktais daugiau. Tokie rezultatai stebinti neturėtų. Ar gali būti kitaip valstybėje, kur nepagrįstai klausomasi žurnalistų pokalbių, kur politika po dvidešimties metu nepriklausomybės yra šou, kur neaiškiomis aplinkybėmis bankrutuoja bankai ir t.t. Įdomiausia, kad viskas tenkina Liberalų sąjūdžio, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei Lietuvos socialdemokratų partijos rinkėjai, o daugiausiai nepatenkinti yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, partijos „Tvarka ir teisingumas”, Darbo partijos bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjai. Ar ne keistas sutapimas – problemų nemato vadinamųjų sisteminių partijų rėmėjai. Greičiausiai todėl, kad socdemai ir konservatoriai ir yra „demokratija“ Lietuvoje (pas mus demokratija – demokratija tai aš). Tai gal jų koalicija parlamente būtų visai pagrįsta, bet ne – tada reikia demokratiškai dalinti valdžią, o dalintis niekas nenori.
Į trečią vietą pretendavo įvykis Lietuvos kariuomenėje, kai KAM Strateginės komunikacijos departamento informacinių operacijų karininkas kapitonas Aurimas Navys socialiniame tinkle parašė, kad laikas imtis aktyvios informacinės kampanijos Karaliaučiaus srityje su tikslu organizuoti referendumą dėl krašto atsiskyrimo nuo Rusijos Federacijos, o rinkėjų saugumo užtikrinimui reikia įvesti NATO pajėgas. Kaip sakoma, už idėją dešimtukas, už pristatymą kuolas. Kitaip tariant, jeigu Rusija leidžia sau siųsti „mandagius žmogeliukus“ į Krymą, kodėl Vakarai negali daryti to paties, o žmonės tegul renkasi. Tačiau kam apie tai rašyti socialiniuose tinkluose – reikia tyliai dirbti, o ne kalbėti ir suteikinėti Maskvai progas pakritikuoti ES ir NATO už ketinimus sugriauti motulę Rusiją. Bet rimtesnė atrodo naujiena, kad darbą pradėjo kultūros ministro Šarūno Biručio vadovaujama Transliavimo ir retransliavimo veiklos teisinio reglamento tobulinimo darbo grupė, kurios tikslas yra nustatyti valstybės audiovizualinės politikos kryptis ir peržiūrėti teisinę bazę, kad būtų užtikrinta piliečių teisė į objektyvią informaciją ir visoms amžiaus grupėms saugų, žalos nedarantį turinį. Na ligi šiol mus nuo neobjektyvios ir pavojingos informacijos valdžia saugojo išskirtinai draudimais, o po to draudėjai turėjo pripažinti, kad apsaugoti nepavyko. Reikia tikėtis, kad minėtos darbo grupės rezultatu netaps teisiškai reglamentuota cenzūra, nes tada demokratijos reitingas Lietuvoje kris žemiau 50 proc.
Užsienis
Ukrainoje į pagalbą separatistams skuba provokacinis-humanitarinis konvojus, o Kijevas rengiasi puotai maro metu. Gal tikisi iki rugpjūčio 24 d. karą užbaigti, bet kaip pažymėjo sužeistas „Donbas“ bataliono vadas: „Pastarosiomis dienomis, nepaisant keistų žiniasklaidos mantrų apie tai, jog ‚smogikai agonijoje ir jau bėga‘, situacija tik pablogėjo“. Tuo pat metu jis pareiškė, kad Ilovajsko mieste Rusijos kariai jau veikia atvirai, bet ukrainiečiai laikosi, o Vakarai karinės pagalbos neduoda. Jos gi, atrodo, labai reikia, nes pasak šaltinio iš Ukrainos gynybos ministerijos, puolimas užstrigo, kadangi separatistai sunaikino arba atėmė didelę dali artilerijos, su kurios pagalba buvo tikimasi perlaužti situaciją, nacionalinių karinių oro pajėgų tiesiog daugiau nebėra. Žinoma, galima sakyti, kad tai tik rusiška propaganda, bet puolimas iš tiesų stringa, o geriausias įrodymas, kad ne viskas gerai – numatytos Minske derybos, kurių paprastai siekia pralaiminčioji pusė (kad tai V. Putinas, nepanašu, nors Medvedevas sankcijas ir pakoregavo). Tiesa, Ukrainos prezidento administracijos vadovas V. Čialyj pasakė, kad šalis nesutiks su konflikto „užšaldymu“ (to greičiausiai norės Maskva, kad stabilizuotų padėtį Donbase ir galėtų imtis likusių Novorosijos dalių) ir sieks strateginio problemos sprendimo. Tačiau jeigu Kijevas nesutiks su „užšaldymu“, jis pats greitai gali užšalti tiesiogine to žodžio prasme, jau nekalbant apie aštrėjančias rietenas tarp Porošenkos ir Kolomojskio stovyklų, kurios gali baigtis dar viena valdžios kaita (Jarošas iš viso jau žadėjo žygiuoti į sostinę, bet paskutiniu momentu apsigalvojo – turbūt išsigando „teroristų kulkos“, pasiųstos Avakovo samdinio)...
Antroje vietoje Amerika. Įdomi ta pasaulio istorija – moka išryškinti dvigubus standartus. Kadaise Vašingtonas ragino Janukovičių nenaudoti jėgos Maidane, o šiandien protestuojančių afroamerikiečių sutramdymui naudoja Nacionalinę gvardiją (iš esmės kariuomenę). Bet tai, žinoma, konstitucinės tvarkos įvedimas, o ne represijos (nors įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos susirūpino tuo, kas vyksta Fergiusuno meiste). Tuo pat metu Irako ir Levanto islamo valstybės smogikai paskelbė įrašą, kuriame nužudo JAV žurnalistą (ir tai, kaip pastebi ekspertai, greičiausiai daro jų šalinininkas iš Vakarų). Obama neišsigando ir toliau bombarduoja teroristus, kuriuos Amerika kadaise rėmė Sirijoje. Bet tai juk buvo Sirijoje, kur sėdi nepalankus Vašingtonui piktas diktatorius Assadas, o Irakas visai kitas reikalas. Visiems žiūrėti JAV valstybės departamento brifingus – geresnio realybės šou (protingesnių paaiškinimų) nerasite.
Trečioje vietoje Rusijos ir Kinijos sprendimas pereiti prie atsiskaitymų nacionalinėmis valiutomis dvišalėje prekyboje, t.y. atsisakyti JAV dolerio. Viena vertus, tai atrodo kaip gana rimtas žingsnis, žlugdant amerikietiškos valiutos pozicijas pasaulio ekonomikoje. Kita vertus, Rusijos ir Kinijos prekybos apimtis kol kas nėra itin didelė pasauliniu mastu. Be to, Vakarai jau kurį laiką bando priversti Pekiną liberalizuoti savo valiutinę rinką (neformuoti juanio kurso dirbtinai), bet pastarasis neskuba to daryti. Kitaip tariant, Rusija irgi turėtų rimtai įvertinti visas rizikas, susijusias su gudria Kinijos monetarine politika. Tuo pat metu pažymėtina, kad pastaruoju metu, nepaisant krizės Artimuosiuose Rytuose, pradėjo kristi naftos kaina, kas itin svarbu Rusijos biudžetui. Yra ekspertų, sakančių, kad tai JAV darbas. Tačiau kol kas nėra pagrindo sakyti, kad tendencija bus ilgalaikė (t.p. todėl, kad naftos rinka stipriai priklauso nuo OPEC, o ten niekas pinigų prarasti nenori). Bet perspektyvoje padidėjusi naftos gavyba Jungtinėse Valstijose ir jų naftinis eksportas gali pastebimai nukirsti Rusijos pajamas šioje srityje. Kita vertus, ne faktas, kad Amerikos naftos kompanijos suinteresuotos rinkos griovimu (panašiai kaip skalūninių dujų atveju). Trumpai sakant, ekonominis karas tarp Rytų ir Vakarų lygtais užsimezga, bet kol kas vyksta labai atsargiai, kad niekas nepatirtų apčiuopiamų nuostolių.