Lietuva ir užsienis per savaitę

Lietuvos krašto apsaugos ministras, NKVD gaisrininko duktė, NATO vadovas ir Lietuvos karys apsikeičia nuomonėmis. Nuotr. prezidentas.lt

D. Grybauskaitė apie teroristinę Rusiją ir Lietuvos „Maršalo planas“ Ukrainai. Putinas prieš Vakarus ir vandenilinė Japonija. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje Lietuvos prezidentės pareiškimas: „Ukraina šiandien kovoja už visos Europos taiką, už visus mus. Jeigu teroristinė valstybė, kuri vykdo atvirą agresiją prieš savo kaimynę, nebus sustabdyta, ta agresija gali išplisti Europoje ir toliau“. Na, kad vakar rusiški tankai bus Vilniuje ir toliau, jau seniai „neginčijama tiesa“. Įdomiau tai, kad Rusija ir vėl vadinama teroristine valstybe. Šiame kontekste klausimas – kodėl D. Grybauskaitė tai žino, o likęs pasaulis ne; kodėl teroristinė valstybė vis dar yra JTO Saugumo Tarybos narė; kodėl ji kviečiama į svarbiausius tarptautinius forumus (tokius kaip G20), kur Lietuvos niekas nematė; kodėl JAV kaip pasaulio lyderė nepradeda turbūt svarbiausios savo istorijoje antiteroristinės operacijos (o Kerris sako Lavrovui nekreipti dėmesio į Obamos kalbas, ir net ginklų Amerika Ukrainai duoti nesiruošia). Turbūt, todėl, kad ta garbė paliekama Lietuvai ir konkrečiai jos vadovei. Žinoma, tai sarkazmas, bet tiesiog sunku suprasti politiškai neatsargias D. Grybauskaitės kalbas, kurios neprisideda prie įtampos mažinimo (kokios teisingos bebūtų), ir į galvą ateina tik vienas posakis: „Prie to neįmanoma priprasti, to neįmanoma suprasti – su tuo reikia susitaikyti“.

Antroje vietoje Seimo Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetai, kurie patvirtino naujo „Maršalo plano“ Ukrainai iniciatyvą. Ragina pradėti ES lygmens politines diskusijas su Europos Parlamentu, Europos politinėmis partijomis, ES valstybėmis narėmis, ES institucijomis dėl 2014-2020 m. ES biudžeto peržiūros, siekiant, kad šiuo metu numatyto 1 000 mlrd. eurų biudžeto iki 3 proc. būtų skirti naujam „Maršalo plano“ Ukrainai įgyvendinti. Koks nors vokietis ar ispanas šiuo atveju paklaustų, o kodėl jis turi gelbėti Ukrainą, jeigu tie patys pinigai gali būti skirti projektams jo šalyje? Įdomiausia, kad TVF yra labai atsargus savo situacijos Ukrainoje vertinimuose, o Lietuva siūlo Europai skirti Kijevui milijardus. Tiksliausiai šiame kontekste pasakė Čekijos prezidento M. Zemanas: „Svarbiausia, reikia suprasti, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas. Mums reikia rūpintis ne kažkokiomis svajonėmis apie paramą, nes pilietinio karo sąlygomis ekonominė parama – visiška nesąmonė“. O Lietuva, jeigu mato prasmę milijardinėje paramoje kariaujančiai valstybei su neaiškiomis teritorinėmis perspektyvomis (jau nekalbant apie valdžios stabilumą), galėtų tapti ES išmokų garantu. Turbūt tada noras skaičiuoti europinius pinigus ir laisvai jais švaistytis dingtų.

Kol aktyviai bandome ginti Ukrainą, negalime normalizuoti santykių su artimiausia kaimyne ir strategiškai reikšminga partnere Lenkija. Lenkų dienraštis „Rzeczpospolita“ išspausdino publicisto Jerzy Haszczynskio publikaciją „Lietuva. Mano nusivylimas”, deja, jau nebe pirmą žurnalisto straipsnį, kuriame Lietuva kaltinama pažeidinėjanti tautinių mažumų teises lenkų atžvilgiu. Jo nuomone, neigiamą Lietuvos požiūrį į lenkus nepajėgi buvo pakeisti nei kartų kaita, nei bendri interesai ES ir NATO, nei didėjanti Rusijos grėsmė. Pasak J. Haszcynskio, kai Lietuvos Seime balsuojama Lenkijos ir lenkų mažumos Lietuvoje klausimais, tai tarp elito ir politikų visada nugali nacionalistų nuomonė. Ir šiame fone D. Grybauskaitė neranda laiko nuvykti į Lenkijos nepriklausomybės dienos minėjimą; tautinių mažumų įstatymas Seime po LLRA pasitraukimo (išstūmimo) iš valdančiosios koalicijos, atrodo, yra pamirštas, ir net pavardžių rašymo pase klausimas niekaip negali būti išspręstas. Bet toliau stebimės, kodėl J. Haszcynskis rašo kritinius straipsnius Lietuvos atžvilgiu.

Užsienis

Pirma vieta Ukrainai. Maidano metinės: rezultatai liūdni, ir visi toliau laukia didelio karo. Bet jis niekaip neprasideda. O kol kas Porošenka iš esmės atjungė separatistines teritorijas nuo Ukrainos, atšaukdamas įstatymą dėl jų specialaus statuso ir stabdydamas jose socialines išmokas. Maskva įsižeidė – dabar ir už tai teks mokėti. O šiaip Putinas vokiečių žurnalistui pasakė aiškiai: norite, kad Kijevas sunaikintų visus savo politinius oponentus – mes to neleisime. Trumpai sakant, nei taikos, nei karo, bet su Donbaso (bent jau jo dalies) praradimu, Kijevas, atrodo susitaikė. Dabar bando išgelbėti tai, kas liko, skelbia, jog sieks narystės NATO ir ES, bet toli gražu ne faktas, kad pavyks (jau nekalbant apie Krymą, kurį Vokietijos ir Rusijos forumo pirmininkas Matthiasas Platzeckas apskritai pasiūlė pripažinti kaip RF dalį. Reikalą smarkiai komplikuoja pinigų trūkumas ir tradicinės politinės (koalicinės) rietenos (kurių, beje, yra ir vadinamuosiuose „liaudies respublikose“, kur bandoma tyliai „užvalyti“ tokius išsišokėlius kaip Mozgovojus). O fone nauja porcija informacijos apie Boingo numušimą iš „Pirmo kanalo“.



Diskusijas galima rasti ČIA ir ČIA.

Antroje vietoje G20 susitikimas. Įdomiausia, kad, jeigu jūs paklausite, kokia buvo jo pagrindinė darbotvarkė, daug kas susiims už galvos, nes niekam ta darbotvarkė didžiąja dalimi nerūpėjo. Suvažiavimo akcentu tapo ne turinys, o Putino ir Vakarų priešpriešos kontekstas. Kanados premjeras pasiūlė Rusijos vadovui nešdintis iš Ukrainos, tas nesutiko. Obama vėl išvadino agresoriumi, tas išvažiavo. Bandoma sakyti, jog dėl to, kad buvo įspaustas į kampą ir pažemintas. Iš tiesų todėl, kad nebuvo apie ką kalbėti. Šiandien Putinas mieliau kalbasi su Pekinu, o ne su Vašingtonu ir Briuseliu, nori, kad Rusija taptų Kinijos degaline ir ginklų sandėliu. Pastaroji renkasi strateginę partnerystę su Maskva todėl, kad reikia resursų ir ginklų, taip pat politinės paramos galimo „didelio Honkongo“ (spalvotos revoliucijos) atveju. Pagaliau, Rusijai verta pagelbėti, kad ji, o ne Kinija kovotų su JAV priešakinėje fronto linijoje. O jeigu konkrečiai apie Putiną (koks niekšelis jis bebūtų) ir jo kritikus bei oponentus, tai į galvą ateina Machatma Gandi išsireiškimas: „Iš pradžių jie tavęs nepastebi, po to juokiasi iš tavęs, po to kovoja su tavimi, o po to tu laimi“...

Trečioje vietoje žinia iš Japonijos automobilių gamintojų. Į rinką veržiasi vandenilinės mašinos iš Honda ir Toyota. Kadaise tai atrodė kaip mokslinė fantastika. Dabar tai realybė. Benzinas dar konkurencingas, taip pat dėl išvystytos degalinių infrastruktūros, bet jo pralaimėjimas – tik laiko klausimas. Ne, nafta ir dujos dar ilgai nedings iš pasaulinės rinkos ir ekonomikos, bet transporto srityje, atrodo, galima kalbėti apie jų „pabaigos pradžią“. O toliau mažės jų (o kartu griežtai resursinių valstybių) vaidmuo ir kitose sferose. Išgyvens technologijų kūrėjai ir turėtojai, o kiti (visi įsivaizduoja, kas) gali likti praeitame amžiuje. Jeigu jau JAV atkimšo savo skalūnines atsargas, angliavandenilių epochos finišas (istorijos mastais) ne už kalnų.