Nuotr. washingtonpost.com |
Konstruojama Lietuvos tikrovė ir paramos Ukrainai kaina, maištinga Amerika ir OPEC susitikimas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...
Lietuva
Praeitą savaitę Lietuvos parlamentarai buvo kritikuojami už savo raginimus Europai skirti Ukrainai milijardinę paramą. Šį kartą laikas pagirti D. Grybauskaitę už jos nuomonę, išsakytą ukrainietiškam kanalui 1+1 vizito į Kijevą išvakarėse: „Esame pasirengę padėti ir padėsime, bet jei Ukraina neįveiks korupcijos valdžios institucijose, bet kokia suma bus paleista vėjais“. Džiugina faktas, kad ir mūsų šalyje atsirado šioks toks supratimas, jog toli gražu ne viskas Ukrainoje yra idealu po Maidano, ir paramą šaliai reikia skirti labai atsargiai. Nors, galbūt, tai tik Europos / Vokietijos pozicijos transliavimas Porošenkai, o Lietuvos nuomonė nepakitusi, tuo labiau kad kartu D. Grybauskaitė pažymėjo, jog ES turėtų suteikti Kijevui karinę paramą. Įdomu, kad Amerika viešai kol kas nesiryžta tokiam žingsniui (neviešai lygtais padeda). Galbūt, nori, kad „nešvarų“ darbą padarytų Europa, kurią turėtų įtikinti tokios valstybės kaip Lietuva (ir mes pavyzdingai jau žadame pagalbą, patys neturėdami normalios ginkluotės, iki galo neįsivaizduodami kaip save apginti ir iš visų kampų krapštydami nacionalinį gynybos biudžetą). Trumpai sakant, Lietuva kaip visada priešakinėje fronto linijoje, o kenčia vežėjai.
Ar Lietuvos vežėjai susidūrė su problemomis dėl Lietuvos užsienio politikos ir D. Grybauskaitės pasisakymų? Greičiausiai. Ar normalu, kad Rusija taip reaguoja? Turbūt, ne. Ar normalu įvesti vienašališkas sankcijas Rusijos atžvilgiu už jos politiką be JTO sprendimo? Irgi, turbūt, ne. Bet tokios yra negailestingos šiandieninės tarptautinės politikos realijos. Lietuvos prezidentė negali jų nesuvokti. Bet vis tiek leidžia sau kalbėti aštriai, o po to siūlyti Lietuvos verslui ieškoti alternatyvų neprognozuojamai rusiškai rinkai. Turbūt, todėl, kad ne ji atsakinga už šalies ekonomiką, o premjeras A. Butkevičius. Tas pasakė tiesiai: „Mes puikiai žinome, kad logistikos sektorius – transportavimas, krovinių pervežimas – Lietuvoje sukuria didžiąją dalį bendrojo vidaus produkto, tai čia priklausys, kiek laiko visa tai tęsis. Gali įvykti netgi didžiuliai pokyčiai mūsų ekonomikoje“. Bet tai, žinoma, Lietuvos ir ministro pirmininko, o ne prezidentės problema.
Lietuvos Valstybės gynimo taryba (VGT) aptarė naujausią informaciją apie besikeičiančią saugumo padėtį regione ir Lietuvoje ir nusprendė, kad būtina peržiūrėti Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją, kuri buvo priimta 2011 m. ir turi būti atnaujinta, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją. Ekspertas M. Laurinavičius sako, kad Rusija iš tiesų turi teroristinės valstybės požymių, ir Lietuvai reikia ruoštis viesiems scenarijams, taip pat juodžiausiam. Seimo pirmininkė L. Graužinienė teigia, kad pagrindinės partijos sutaria dėl didesnių finansų gynybai. Išvada – Lietuvoje toliau sėkmingai klesti ir stiprėja militaristinis panikos diskursas. Galima buvo tikėtis, kad po prezidento rinkimų situacija aprims, bet ji tik blogėja. Žinoma, svarstyti, kad teoriškai Putinai visai pavažiavo stogas ir jis ruošiasi užpulti Baltijos valstybes (o po to Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją ir taip iki Madrido) galima, bet gal metas ištrukti iš psichozės spąstų. Atrodo pasiekėme tokią stadiją, kad patys save įtikinėjame tuo, jog Rusija puls, nepriklausomai nuo tikėtinų jos planų; kaip pasakytų tarptautinių santykių konstruktyvizmo mokyklos atstovai, gyvename ne realioje, o konstruojamoje tikrovėje. Niekas nesako, kad Kremlius didžiausias pasaulio pacifistas, bet ten tikrai ne idiotai sėdi. Mastykime, o ne panikuokime.
Užsienis
Ukrainoje pagaliau pradėjo veikti parlamentas ir susiformavo valdančioji koalicija. Pats JAV viceprezidentas Bidenas asmeniškai atvažiavo patikrinti, kad viskas įvyktų tvarkingai. Atskirai reikia pažymėti, jog Porošenka prabilo apie planus įtraukti į valstybės valdymą užsieniečius (taip pat galimai iš Lietuvos). Vienas žodis – gėda, gėda taip žemintis, kokia sunki situacija bebūtų, ir reikia tik tikėtis, kad rezultatas su „patarėjais“ ne bus toks, kaip Rusijoje Jelcino laikais. Na o po Bideno atkeliavo NATO Europoje vadas Bridlavas. Tai rodo, kad Rusija ir Amerika, atrodo, eina konfrontacijos stiprinimo keliu. Šiame kontekste atsirado gandas, kad telefoninio pokalbio metu Putinas atvirai pagrasino Porošenkai kariniu puolimu, jeigu tas nepripažins separatistinių teritorijų ir neatsisakys transatlantinių siekių. Ir čia „ėjimas arkliu“ iš Europos. ES prezidentas Rompoyus neatmetė Ukrainos federalizacijos kaip konflikto sureguliavimo pagrindo galimybės, apie ką dabar kalba Putinas (nes federalizacija reiškia nuoseklų Ukrainos perėjimą į Rusijos kontrolę). Tuo pat metu Vokietijos užsienio reikalų ministras leidžia sau kvestionuoti konfrontacinę kanclerės poziciją Maskvos atžvilgiu (nors iš tiesų, galbūt, sako tai, ko dėl kažkokios keistos priklausomybės nuo Amerikos negali pasakyti pati Merkel). Trumpai sakant, Rusijos ir JAV (taip pat Europos) mūšis dėl Europos, kaip dėl „Mistralio“ tęsiasi, ir vėl stipresnis karo kvapas ore.
Antroje vietoje įvykiai Amerikoje. Kažkaip nesiseka Obamai. Iš pradžių demokratai rinkimus pralaimėjo. Tada jis nusprendė suduoti atsakomąjį smūgį – ėmėsi savarankiškos migracinės reformos (jau nekalbant apie karių siuntimą į Iraką, kad parodytų savo ryžtingumą, ir gynybos ministro atleidimą, galimai, kad Amerikos ginklai keliautų tik ten, kur reikia). Ir tada staiga riaušės Fergiusone. Žinoma, galima kalbėti, kad konfliktas (problema) brendo ilgai, ir ginčytinas epizodas tapo tik pretekstu. Žiūrint plačiąja prasme, įdomi yra viena Tweeterio analizė, kuri parodė, kad šalis pasidalino į dvi puses. Tačiau nepalieka įspūdis, kad tokio masto įvykiai šiaip sau nevyksta (šiame kontekste įdomi diskusija buvo Solovjovo laidoje).
Tuomet kur slepiasi paslaptis? Manytina, kad Obama galėjo pasirinkti – po demokratų pralaimėjimo susitaikyti su išeinančio prezidento statusu ar, neturėdamas ką prarasti, daryti tai, ką nori daryti. Atsitraukti, atrodo, jis neketina, ir galbūt respublikonai nusprendė pagąsdinti poną prezidentą. Kita vertus, gal pats JAV vadovas nutarė perspėti oponentus (juk jis kaip juodaodis bet kada gali atsistoti maišto priešakyje, kas gali baigtis reformomis – suprask, priešininkų „valymais“ – įvairiose struktūrose). Kita vertus, tokio pobūdžio žaidimai, jeigu jie iš tiesų vyksta, yra labai pavojingi plataus pilietinio konflikto, kurio gali nepavykti suvaldyti, prasme. Kaip ten bebūtų, Maidanas grąžina skolas.
Trečioje vietoje OPEC susitikimas. Visas pasaulis laukė jo verdikto, nes nuo to priklausys naftos kainos. Saudo Arabija pozicijos (gavybos apimčių) nekeičia. Klausimas – kodėl: todėl, kad JAV taip nori, kad Rusija susidurtų su sunkumais, ar tam, kad „užsilenktų“ skalūninė revoliucija Amerikoje? Šiame kontekste parodomuoju tapo epizodas, kai Saudo Arabijos naftos ministras pasiuntė velniop Amerikos žurnalistus. Kai arabai jaučiasi stiprūs, jie nepraleidžia progos pademonstruoti savo pranašumą su panieka oponento atžvilgiu. Tai, kad ministras nervingai sureagavo būtent į JAV žurnalistus, gali reikšti, jog Saudo Arabija priversta paklusti Amerikos valiai. Tada kitas klausimas – kovoje su Rusija Vašingtonas pasiruošęs paaukoti savo skalūninę revoliuciją? Turbūt, ne, bet tikisi, kad Rusija pasiduos anksčiau, nei prasidės rimtos bėdos JAV naftininkams. Pažiūrėsime, kas laimės tą viščiuko žaidimą.