Ateinančiais metais Premjeras Algirdas Butkevičius numato svarbių energetinių projektų plėtrą bei pažymėjo siekį susigrąžinti išvykusius į užsienį. Nuotr. lsdp.lt |
„Raudonoji Dalia“ Europos Parlamente ir A. Butkevičiaus pažadai. Neaiškus Ukrainos likimas ir dar vienas skandalas Amerikoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...
Lietuva
Pirmoje vietoje informacinė ataka prieš Lietuvos prezidentę. Į Europos Parlamento narių pašto dėžutes buvo įmesta žurnalistės Rūtos Janutienės knyga „Raudonoji Dalia“. Prezidentės biografijos versiją pateikianti knyga buvo išversta į anglų kalbą, angliškai ji pavadinta „Red Dalia“ (skamba galingai – gerai kad, ne „raudonoji šmėkla“). Pažymėtina, kad kadaise TV3 televizija neparodė žurnalistės parengtos laidos “Paskutinė instancija”, nors transliavo jos anonsą, kuriame žadėjo žiūrovams papasakoti įdomių dalykų apie Dalią Grybauskaitę.
Lietuvoje pavyko išsisukti, o dabar toks nemalonumas Europoje. Kad jis buvo gerai suplanuotas, akivaizdu, ir greičiausiai Rusijos. Kad kažko panašaus reikėjo tikėtis, irgi aišku, nes Lietuvos vadovės kritika Kremliaus atžvilgiu pastaruoju metu itin kieta. Vienas ekspertas kartą patarė Maskvai nustoti skųstis, kad piktoji Amerika „puola“: norite žaisti rimtus žaidimus – bukite pasiruošę. Norime susigrumti su Putinu. Atrodo, mus išgirdo ir pastebėjo. Ruoškimės dar didesniems nemalonumams.
Antroje vietoje vyriausybės darbo rezultatai iš premjero A. Butkevičiaus. Specialioje spaudos konferencijoje, skirtoje dviejų metų darbams apžvelgti, jis numatė svarbių energetinių projektų plėtrą bei pažymėjo siekį susigrąžinti išvykusius į užsienį. Na vieną strateginį energetinį projektą jau įgyvendinome (SGD terminalas atplaukė) – dabar gražiai už jį mokame, o didžiulės naudos kol kas nesimato. O jeigu apie emigraciją, tai Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės A. Sipavičienės teigimu, Lietuva gyventojų praranda bene daugiausiai Europos Sąjungoje. Dar daugiau, net 66,1 proc. Lietuvoje gyvenančių žmonių mano, kad per pastaruosius trejus metus neatsirado daugiau motyvų pasilikti savo šalyje ir grįžti į Lietuvą dažniausiai pataria tiems, kuriems užsienyje nepasisekė arba kurie Lietuvoje susirado gerą darbą. Jeigu per dvejus metus nepavyko, kodėl turėtų pavykti dabar? Pagaliau, vertinant politinius vyriausybės darbo rezultatus, galima vienareikšmiškai konstatuoti, kad D. Grybauskaitė faktiškai „sulaužė“ premjerą, kas jam garbės nedaro. Šiame kontekste džiugina nebent tai, kad „numatoma, jog 2015 metais šildymo sezono vidutinė šilumos kaina dar mažės apie 6 procentus“, o „elektros kaina buitiniams vartotojams kitais metais mažės iki 1,5 cento už kilovatvalandę“. Bet kol kas tai tik pažadai, kurie dar turi patikti prezidentei.
Trečioje vietoje tarptautinio atgarsio sulaukęs Lietuvos aliarmas. Gruodžio 7 d. budinčiuose Lietuvos kariuomenės vienetuose – Greitojo reagavimo pajėgose ir kai kuriuose Taikos meto užduočių operacinių pajėgų vienetuose – įvestas aukštesnis parengties lygis. Tai buvo padaryta, reaguojant į padidėjusį Rusijos Federacijos karinį aktyvumą šalia Baltijos šalių ir Baltijos jūroje. Lenkijos gynybos ministras Tomaszas Siemoniakas, kaip pranešė AP, irgi pareiškė, kad pastaruoju metu Baltijos regione pastebimas „beprecedentis“ Rusijos karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų aktyvumas, praneša AP. Paskaičius tokias naujienas, susidaro įspūdis, kad jeigu ne rytoj, tai poryt tikrai karas. Jeigu rimtai, abipusio nepasitikėjimo spiralė išsisuka, įtampos lygis pakilęs, rusai įžūlėja, bet tai nereiškia, jog jie ruošiasi puolimui. Konfliktas Ukrainoje yra viena, bet karas su NATO – visai kas kita. Jei jis neprasidėjo Šaltojo karo laikais, neprasidės ir dabar. Tad, miegokime ramiai, o abiejų pusių kariškiai tegul žaidžia savo vaikiškus žaidimus.
Užsienis
Apie Ukrainą šią savaitę įdomių naujienų nemažai. Iš pradžių apie vidinę situaciją, kuri jeigu ne katastrofiška, tai labai ir labai bloga. Naujas ekonomikos ministras, lietuvis A. Abromavicius buvo atviras – šalis ties bankroto riba. Jam antrina ir TVF, sako, kad be jų pagalbos reikia dar 15 mlrd. dolerių. Tik iš kur juos imti? O dar reikia Rusijai už dujas mokėti avansu ir anglį iš kažkur imti (tas, kuris iš PAR, netinka, o piktieji separatistai veltui neduoda – patys Kijevo ekonominėje blokadoje vos galus su galais suveda). O tuo metu Vinicoje lokalinis Maidanas, tik čia, kaip aiškėja, jau ne Maidanas, o – kaip tiesiai paaiškino VRM vadovas ponas Avakovas – debilų krūva. Va taip – nuo revoliucionieriaus ir kovotojo už laisvę iki debilo vienas žingsnis. O dabar apie Rusijos planus. Čia nuomonės išsiskyrė. Pavyzdžiui, „Der Spiegel“ parašė, jog NATO šalių žvalgybą perspėja savo politikus, kad tie nesuklystų dėl Maskvos pozicijos: pastaroji separatistams pralaimėti neleis, bet Ukrainos kaip valstybės žlugdyti nenori – tegul būna federacija (ir Olandui Putinas pasakė, kad gerbia kaimynės teritorinį vientisumą, tik kažkaip neįtikinančiai). O štai Gazeta.ru rašo priešingai, komentuodama permainas Putino administracijoje. Jos žinia iš Rusijos valdžios šaltinių – anksčiau buvo galvojama apie federalizaciją, bet dabar šios idėjos atsisakyta – liaudies respublikoms būti. Tuo tarpu fronte oficialiai lygtais paliaubos, bet realiai karas tęsiasi. Šiame kontekste galima dar kartą prisiminti apžvalgos autoriaus jau gana seniai perskaitytą vieno forumo lankytojo nuomonę: kažkoks neaiškumas, ir velnias žino, kas to Putino galvoje. Bet atsitraukti, Rusijos vadovas, atrodo neketina (nors turėtų sunerimti – ukrainiečiai sugalvojo kaip Krymą susigrąžinti: panašiai kaip Donbasą – viską atjungti ir tikėtis, kad neištvers ir pasiprašys atgal...). Ir čia štai tokia JAV prezidento nuomonė apie sankcijas Maskvos atžvilgiu: „Nuostata, kad mes tiesiog galime plėsti sankcijas be pabaigos, ir Putinas pakeis savo poziciją, yra klaidinga“. Vėliau jis pridūrė, kad stiprinti spaudimą Kremliui reikia tik kartu su Europa, bet problema ta, kad europiečiai nori to vis mažiau. Tai ką, Putinas pradeda ir laimi?
Antroje vietoje energetika. Naftos kainos toliau krenta ir augti, atrodo, neketina (bent jau OPEC lyderiai nieko nedaro, kad taip atsitiktų, net priešingai). Rusijai šiame kontekste darosi riesta, bet kol kas laikosi (nors, kaip pasakė Medvedevas, biudžetą gali tekti peržiūrėti). Gerai, kad dujos gelbėja. Daug tikimasi iš naujai sugalvoto Turkijos projekto. Tuo pat metu Putinas nuvažiavo į Indiją ir susitarė dėl suskystintų dujų eksporto (akivaizdžiai bando gauti pinigėlių iš kur tik įmanoma). Tuo tarpu Europa nusprendė reanimuoti „pietinį energetinį koridorių“, bet problema ta, kad jam gyvybiškai reikia transkaspijaus dujotiekio (suprask, Kazachstano ir Turkmėnijos dujų), o tikėtis to mažiausiai naivu (net jeigu Astana ir Ašchabadas sutiks eksportuoti savo dujas į Europą, Rusija padarys viską, kad joks vamzdys Kaspijos jūroje statomas nebūtų). Apskritai susidaro toks įspūdis, kad istorija su „Pietų srautu“ dar nebaigta (Maskva laukia, kol Europa paprašys atnaujinti projektą, o ES nežino kaip paprašyti, nepraradus veido). Ir dar apie branduolinę energetiką. Čia netikėta žinia – Suomija po ilgų dvejonių sutiko, kad „Rosatomas“ statytų atominę. Pasirodo, ne tokia baisi ta meška. Ir tai ne vienintelis Rusijos laimėjimas šioje srityje: Putinas toje pačioje Indijoje susitarė dėl naujų blokų statybos. Pagaliau – intriga: atominę elektrinę galvoja statyti Azerbaidžanas, ir čia bus kova dėl kontrakto, kuri turės geopolitinę reikšmę.
Trečioje vietoje naujas skandalas Amerikoje. Dar protestų dėl policijos savivalės istorija normaliai nesibaigė, o čia Senato ataskaita dėl kankinimų. Pastebėjimai būtų du. Pirma, po tokių dalykų Amerikos kaip demokratijos sergėtojos su nepriekaištinga reputacija įvaizdis blėsta. Simptominė šiame kontekste yra eilinė diskusija tarp AP žurnalisto Matto Lee ir Jen Psaki, kuri nesugebėjo paaiškinti, kodėl kankinti yra blogai, bet kaltininkai nebus nubausti.
Antra, kankinimų istorija tai aidas iš praeities ir akmenukas į respublikonų daržą. Neatsitiktinai ponas D. Cheney pavadino ataskaitą nesąmone. Matyt, todėl, kad tai dar vienas Obamos kontrsmūgis respublikonams, ir jis juos baisiai sunervino.