Lietuva ir užsienis per savaitę

NATO vadovo ir Lietuvos vadovės nuomonės dėl grėsmių šiek tiek išsiskyrė. Nuotr. gbtimes.com

Savivaldos rinkimai ir karinės mįslės Lietuvoje. B. Nemcovo mirtis ir stiprėjanti Rusijos ir Kinijos draugystė. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje Lietuvos savivaldos rinkimai. Reikšmingų momentų užtenka. Pirma, nors daugiausia balsų surinko socdemai, didžiausią pažangą (pirmiausiai Vilniuje) padarė Liberalų sąjūdis (LS). Šiaip lietuviška socialdemokratija, konservatizmas ir liberalizmas yra labai savotiški, bet Lietuvos liberalai, turbūt, arčiausiai klasikos. Tas grynumas, galimai ir didina jų populiarumą. Jeigu LS taps dar viena savarankiška (ne konservatorių filialu) tradicine šalies partija su stabiliu elektoratu, partinei sistemai nuo to bus tik geriau. Antras svarbus rinkimų aspektas, bręstantis konfliktai tarp pirmą kartą tiesiogiai renkamų merų ir tarybų (pavyzdžiui, Vilniuje, jei laimėtų Zuokas). Ar nuo to bus geriau, pasakyti sunku (parlamentinės ir pusiau prezidentinės valdymo sistemos irgi turi savo pliusų ir minusų). Trečia, Lietuvos prezidentė nusprendė, kad gali patarti rinkėjams, už ką verta balsuoti, o už ką – ne. Ar jie išgirdo šalies vadovę, parodys antras turas.

Antroje vietoje karinė mįslė. Tiksliau dvi. Pirma. Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė sako: „Grėsmės realios visam mūsų regionui, Baltijos šalims. Mūsų kaimynystė tapo mažiau prognozuojama ir agresyvesnė, aš turiu omenyje Rusiją,“ – o NATO vadovas teigia, kad nemato jokios tiesioginės Rusijos grėsmės Baltijos šalims. Dėmesio, klausimas: „Kas teisus?“ Šiaip mes pripratę tikėti tuo, kas sakoma Briuselyje ir Vašingtone. Bet tada kam grąžinti šauktinius? Antra mįslė. Gerbiamas buvęs Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis (kuris savo laiku buvo didelis Lietuvos draugas, o dabar yra P. Porošenkos patarėjas, nors Tėvynėje turi bylą), kalbėdamas JAV Senate, pareiškė: „Daug iš tų gruzinų, kurie kariavo Irake kartu su amerikiečiais, taip pat Afganistane, jie šiandien kariauja Ukrainoje. (...) Ir ten kariauja lenkai, ten kariauja Baltijos šalių atstovai“. Dėl lenkų tegul Varšuva aiškinasi, dėl gruzinų – Gruzija, o mums įdomu – ką būtent jis turėjo omenyje, kalbėdamas apie Baltijos valstybes. Kaip sakoma: „Paskelbkite, prašom, visą sąrašą“.

Trečioje vietoje pasibaigusi specialioji Lietuvos misija Afganistane. Ką ji mums davė? Džiugu jau tai, kad visi mūsų kariai iš šios šalies grįžo gyvi. Tuo pat metu Lietuvos kariškiai gavo neįkainojamą karinę patirtį. Pagaliau, dalyvavimas Afganistano misijoje pasodino mūsų valstybę prie vieno stalo su pasaulio galingaisiais. „Šie puikiai pasiruošę ir motyvuoti karo policijos kariai vykdė itin svarbias užduotis tam, kad užtikrintų saugų ir efektyvų Lietuvos interesų įgyvendinimą konfliktų draskomoje šalyje", - sako Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas brigados generolas V. Tamošaitis. Tačiau, tiesą pasakius, taip ir lieka neaišku, kokius būtent interesus (išskyrus aukščiau minėtus netiesioginius) Lietuvos Respublika turi Afganistane, kad siųstų ten karius, kurie toliau vykdo užduotis toje amžinai kariaujančioje šalyje...

Užsienis

Pirmoje vietoje Rusiją sukrėtusi B. Nemcovo žmogžudystė. Kita vertus, manytina, kad didesnė dalis šalies visuomenės (ta, kuri entuziastingai remia Putiną) ypatingai nepergyvena dėl to, kas įvyko. Jai B. Nemcovas – žmogus iš tamsios skurdžios praeities, sukurtos liberalų-reformatorių. Nekentė opozicijos lyderio ir dabartinis Rusijos valdantysis elitas. Šiame kontekste tiesiog šlykščiai atrodė federalinės rusiškos žiniasklaidos ditirambai B. Nemcovui kaip iškiliai asmenybei, bandant pademonstruoti valdžios pagarbą opozicijai. Dabar apie jo mirties užsakovus. Akivaizdu, kad tai ne Kremliaus darbas, nes jam šiandien to visai nereikia. Teorija, kad politikas buvo nušautas, nes ruošėsi paviešinti kažkokią medžiagą apie Rusijos kariuomenę Ukrainoje, neatrodo įtikinama, nes, pavyzdžiui, „Novaja gazeta“ vos ne kas savaitę publikuoja apie tai straipsnius (t.p. kareivių interviu), ir niekas laikraščio redaktoriaus už tai nenušauna. Greičiausiai už visko stovi jėgos, kurios norėjo suteikti impulsą protestinėms nuotaikoms Rusijoje ir/ar sugriauti Minsko susitarimus, t.y. „karo stovykla“ Vakaruose ir/ar jos ukrainietiška projekcija (labai keistas Nemcovo draugės iš Ukrainos vaidmuo šioje istorijoje). Tačiau tai tik versijos. Ar tyrimas bus objektyvus, pasakyti sunku, bet aplinkybės verčia Rusiją ištirti reikalą maksimaliai skaidriai (nors ne faktas, kad Vakarai norės patikėti tyrimo rezultatais). Kaip ten bebūtų, labiausiai dabar turėtų susimastyti kiti rusiškos opozicijos lyderiai, nes Berezovskio-Rybkino bylos šmėkla, pasirodo, gyva.

Antroje vietoje Ukraina. Porošenka įsteigė komisiją konstitucinei reformai, bet sunkiai tikisi, kad jos darbo kam nors reikės. Įtikinamesni yra Kijevo bandymai kur nors gauti ginkluotę, šalies kariuomenės didinimas (iki 250 tūkst., nors iš kur tiek gauti, turint omenyje dabartinius mobilizacijos tempus, neaišku) ir gynybinės fronto linijos stiprinimas. Didesnė dalis ekspertų neabejoja, kad kariniai veiksmai gali atsinaujinti jau po mėnesio. Tuo pat metu pažymėtina, kad iš Vakarų jau pasigirsta kalbos, kad Ukraina yra problema, kurios reikia atsikratyti. Pavyzdžiui, The Times žurnalistas M. Parris parašė: „Ukraina – tai didžiulė, korumpuota, nemoderni valstybė su žlugusia ekonomika, kuri susijusi su dar didesne, paranojiška bei agresyvia šalimi-chuliganu: motinėle Rusija“. Toliau autorius siūlo nubrėžti ribą tarp Rytų ir Vakarų ir palikti Ukrainą Rusijos pusėje kaip amžiną pastarosios problemą, kuri yra per didelė Vakarų Europai. Savo ruožtu Bloomberg parašė, kad nauji Ukrainos lyderiai gali būti tokie pat korumpuoti, kaip jų pirmtakai, o šaliai trūksta stabilumo ir pasitikėjimo. Pagaliau, net Lenkijos (ta, kuri kaip mes, viena didžiausių Ukrainos draugių) ekonomikos ministras sako: „Signalai iš Ukrainos kelia didelį susirūpinimą, nes ekonomika ten pradeda byrėti...“. Štai tokie balsai „iš salės“, o pinigų dujoms beveik neliko...

Trečioje vietoje Rusijos ir Kinijos santykiai bei jų kontekstas. Pirma, Rusijos vicepremjeras A. Dvorkovičius pareiškė, jog Maskva neprieštarauja, kad Pekinas gautų daugiau nei 50 proc. naftos ir dujų telkinių įsavinimo projektuose. Savo ruožtu Kinijos ambasadorius Belgijoje (į valdininko lygį dėmesio šiuo atveju kreipti nereikėtų) pažymėjo, kad Ukrainos krizės priežastis – Vakarų pradėtas žaidimas su Rusija, neatsižvelgiant į jos susirūpinimą dėl savo saugumo. Kitaip tariant, Pekinas vis aiškiau demonstruoja, su kuo jis yra globalioje geopolitinėje priešpriešoje. Pagaliau, Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas užsiminė, kad artimiausiame ŠBO susitikime gali būti svarstomas organizacijos plėtros klausimas, ir pretendentai – Indija, Pakistanas bei (!) Iranas. Su Rusija ir Kinija nebloga tokia kompanija gaunasi...