Lietuva ir užsienis per savaitę

Ukraina prieš Rytų partnerystės suvažiavimą Latvijoje vos ne ultimatyviu tonu reikalavo bevizio režimo ir konkrečių narystės perspektyvų. Kaip ir Gruzija negavo nei vieno, nei kito. Nuotraukoje bendraminčiai – Lietuvos ir Ukrainos vadovai. Nuotr. prezidentas.lt

„Paskutinė Akelos medžioklė“ ir „Glavlito“ reinkarnacija Lietuvoje. Rygos Rytų partnerystės suvažiavimas ir JAV žvalgybinis lėktuvas virš kinų galvų. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje istorija su dingusiu lėktuvu. Pirmiausiai norisi pareikšti užuojautą pilotų artimiesiems. Grįžtant prie politinio istorijos aspekto, galima pažymėti kelis dalykus. Pirma, Lietuvai reikėtų gerinti reagavimo į ekstremalias situacijas sistemą, galbūt sukurti specialią nepaprastų situacijų valdymo tarnybą. Antra, katastrofos kontekste kritikos sulaukė krašto apsaugos ministras J. Olekas. Tam tikrą atsakomybę už nepakankamai efektyviai organizuotą gelbėjimo operaciją jis, žinoma, turi prisiimti, gal net atsistatydinti. Tačiau susidaro įspūdis, kad labiausiai opozicijai (taip pat „darbiečiams“, kurių atstovė Seimo Pirmininkė L. Graužinienė irgi paragino ministrą palikti savo postą) rūpi ne problema kaip tokia, o susidorojimas su politiniu oponentu, „įgėlimas“ socdemams: „Akela nepataikė“ (nuo šeštadienio vakaro, kai įvyko tragedija, buvo tėviškėje Vilkaviškyje, sekmadienį užsuko į Marijampolę, kur dalyvavo kariuomenės ir visuomenės šventėje, o po to išvyko į komandiruotę Briuselyje) ir dabar „vilkija“ geidžia jo „kraujo“. Kad situacija politiškai rimta, įrodo tas faktas, jog premjeras net nutraukė valstybinį vizitą į Kazachstaną ir pareiškė, kad KAM vadovo galvos reikalaujantys politikai elgiasi neatsakingai. Apibendrinant, galima teigti, kad J. Olekas, turbūt, nėra pats geriausias ministras, bet jo kaita dabartiniu metu, kai vyksta krašto apsaugos sistemos reforma grėsmės akivaizdoje (jau nekalbant apie bendrą vyriausybės destabilizaciją), būtų gana skubotas žingsnis. Pagrindinis dėmesys turėtų būti skirtas ne politiniams žaidimams, o išryškėjusių problemų krizių valdymo srityje sprendimui.

Antroje vietoje Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės pasirodymas Latvijos televizijoje. Skandalas (tiesa, mūsų vadovė tragedijos iš savo elgesio, turbūt, nedaro) kilo dėl to, kad ji atsisakė atsakinėti į iš anksto nesuderintus žurnalisto klausimus: pavyzdžiui, apie „Maksimos“ griūtį Latvijoje ir net apie lietuvišką krepšinį. Dar daugiau, ji pareikalavo iškirpti interviu gabalus, dėl kurių nebuvo susitarta. Kaip paaiškino D. Grybauskaitės patarėjas M. Lingė: „Prezidentė (...) pati iš savęs reikalauja kokybės. Nenorima kalbėti apie bet ką, nepasiruošus, ypač, kai transliuojama tarptautinei auditorijai ir kalbama visos Lietuvos vardu, kai klausimai iš tiesų yra jautrūs“. Žiūrovų nuomonės išsiskyrė. Vieni parėmė Lietuvos vadovės poziciją, kiti ją negailestingai sukritikavo. Manytina, kad labiau teisi yra antroji pusė. Save gerbiantis aukšto rango politinis lyderis negali sau leisti taip nepagarbiai bendrauti su žurnalistais ir kaip pionierius turi būti „visada pasiruošęs“ atsakyti į bet kokį klausimą. Jeigu jis nenori to daryti, reiškia, arba nemoka „laikyti smūgio“ ir bijo apsikvailinti, arba per daug išdidus. Lietuvos vadovės atveju, matyt, aktualūs abu momentai.

Trečioje vietoje vis griežtėjanti Lietuvos kova su priešiška propaganda. Seimas pritarė prezidentės pasiūlytoms Visuomenės informavimo įstatymo pataisoms, kurios numato, kad už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką ir kėsinimąsi į šalies suverenitetą galės būti baudžiami transliuotojai ir retransliuotojai, ir svarbus vaidmuo šiuo atveju priklausys Lietuvos radijo ir televizijos komisijai. Geriausiai šiame kontekste pasisakė L. Balsys: „Aš tikiuosi, kad dar gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje galima pasakyti savo nuomonę, ką galvojame, ypatingai iš šios salės. Nežinau, kolegos, kad ir koks būtų sunkus ir pavojingas hibridinis karas, kad ir kokia propagandos ataka plūstų, manęs niekaip neapleidžia jausmas, kad grįžtame į glavlito ir cenzūros laikus“. Aišku, norisi tikėti, kad prižiūrėtojų darbas bus objektyvus, bet „kovos istorija“ verčia tuo suabejoti. Susidaro įspūdis, jog Lietuvoje kryptingai siekiama išstumti iš informacinės erdvės rusiškus kanalus – tiesiog uždrausti negalima, tad tenka imtis įvairių gudrybių, kad galiausiai retransliuotojai patys jų atsisakytų. Štai tokia žodžio laisvė europinėje šalyje.

Užsienis

Pirmoje vietoje Rytų partnerystės suvažiavimas Latvijoje. Kaip ir reikėjo tikėtis jis nebuvo itin rezultatyvus rytinėms ES partnerėms. Ukraina prieš renginį vos ne ultimatyviu tonu reikalavo bevizio režimo ir konkrečių narystės perspektyvų. Kaip ir Gruzija negavo nei vieno, nei kito (viskas buvo susieta su reikalavimų vykdymu, o vykdyti juos galima amžinai). Tiesa, Kijevui buvo nuspręsta išduoti 1,8 mlrd. eurų paskolą reformoms. Bet labiau tai panašu į sceną iš „12 kėdžių“: „O du šimtai rublių negali išgelbėti minties giganto?“ Kitaip tariant, Briuselis nusprendė sumokėti, kad Ukraina kuriam laikui atsikabintų ir ramiai išvogtų kreditą, „kovodama su korupcija“ su A. Jaceniuku (kuris, pasak skubiai atleisto Valstybės finansų inspekcijos vadovo N. Godijenkos, ir yra korupcinės piramidės viršūnė) priešakyje. Tam tikra intriga buvo susijusi su galimu A. Lukašenkos pasirodymu Rygoje. Tačiau jis neatvyko, nes tai būtų jau visiška nepagarba Maskvai, kurią Batka pastaruoju metu ir taip siutina savo užsienio politikos viražais (pavyzdžiui, ignoravo Gegužės 9 d. paradą). Trumpai sakant, susirinko, pakalbėjo ir nusprendė dar susitikti ir pakalbėti apie partnerių pažangą kelyje į „šviesų europietišką rytojų“.

Antroje vietoje JAV žvalgybinio lėktuvo praskridimas virš ginčytinų teritorijų Pietų Kinijos jūroje. Ten kinai pastatė dirbtinę salą, kuri sudomino Amerikos karinį jūrų laivyną. Kinijos karinės jūrų pajėgos pareikalavo, kad P-8 Poseidon apsisuktų ir keliautų namo, bet tas nepakluso. Šį kartą nenumušė. Tačiau tendencija pozityviai nenuteikia, ir gali būti blogiau, nei 2001 m., kai Pekinas priverstinai nutupdė amerikietišką žvalgybinį orlaivį, kadangi pastaruoju metu santykiai tarp JAV iš vienos pusės ir Rusijos bei Kinijos iš kitos tik aštrėja. Žinoma, tiesioginio Vašingtono ir Pekino karinio susidūrimo tikėtis neverta, bet sustumti kaktomis Kiniją, pavyzdžiui, su Japonija Amerika visai gali pabandyti. Tad, jeigu Rytų Azijoje vieną dieną prasidės lokalūs kariniai susidūrimai, nenustebkite.

Trečioje vietoje gilėjanti krizė Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. „Islamo valstybė“ toliau siautėja Irake ir Sirijoje. Pirmojo premjeras prašo Rusijos daugiau ginklų, nes be jų vietinė kariuomenė greitai gali ir Bagdadą prarasti, o amerikiečiai vis sėdi, rankas sudėjus. Antrojoje ekstremistai užėmė Palmiros miestą ir, kaip teigiama, kontroliuoja jau beveik pusę jos teritorijos, o amerikiečiai vis žaidžia su Asado opozicija. Šiame kontekste įdomu, jog dėl Sirijos, atrodo, suintensyvėjo Maskvos ir Vašingtono dialogas, bet kol kas tai tik spėlionės. O dar yra liepsnojantis Jemenas, galintis tapti Irano ir Saudo Arabijos karinio susidūrimo arena. Jeigu prie viso to pridėti žlugusią Libiją, darosi visai liūdna. Sakote, „Arabų pavasaris“ - štai jums „vaisiai“: didžiulis regionas grimzta į chaosą, ir jau nebeaišku – valdomas jis ar ne...