Lietuva ir užsienis per savaitę

Pabėgėliai ir kiberataka Lietuvoje. G7 suvažiavimas ir V. Putinos susitikimas su Romos Popiežiumi. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Be komentarų

Dirbantis Rusijoje Lietuvos režisierius R. Tuminas: „Manęs dažnai žurnalistai klausia, kaip aš gyvenu Rusijoje, kaip prie Putino režimo gyvena menininkai. Galiu jums pasakyti savo nuomonę. Būtinas griežtas, gal net žiaurus režimas, nes tai tik šalies kūrimo pradžia. Kitaip viskas vėl virs chaosu, revoliucijomis, o to niekam nereikia. Drausmė, griežtas valdymas, nors ir paminant demokratiją ar laisvę, yra būtini. To dar reikia mokytis ir po kelių dešimtmečių viskas vėl sugrįš į savo vagą. Bus mažiau karų ir daugiau minčių.“



Lietuva

Pirmoje vietoje pabėgėlių priėmimas. Lietuvos URM vadovas L. Linkevičius teigia, kad prezidentės nurodytas 250 žmonių, kuriuos galėtų priimti Lietuva, skaičius pasirinktas, atsižvelgiant į šalies galimybes. Politologas L. Kasčiūnas mano, kad mūsų valstybės pozicijos šioje srityje sušvelnėjimas gali būti susijęs su užkulisiniais signalais iš ES: jeigu nepriimsime pabėgėlių, gali užsukti įvairų fondų ar infrastruktūrinės pagalbos kraniuką, sumažinti paramą mūsų rytinei politikai. Jei sąžiningai, tai visiškai teisingai D. Grybauskaitė pažymėjo, kad pabėgėliai turi būti priimami savanoriškai, kad pasyvus jų perskirstymas yra „neteisingas ir netikslingas“ imigracijos problemos sprendimo būdas ir kad „visos Afrikos vis tiek į Europą neperkelsime“. Nereikia mums iš Briuselio nurodinėti, kas turi gyventi mūsų šalyje mūsų sąskaita. Jeigu toks geraširdis, tegul pats šią problemą ir sprendžia, o mums dar su emigracija ir nelegaliais imigrantais, kurių daugėja, reikia susitvarkyti.

Antroje vietoje „Darbo partijos“ ir V. Mazuronio netikėtos draugystės istorijos tęsinys. Praeitą savaitę buvo spėliojama, kas privertė gudrų Viktorą iš esmės paskirti Valentiną savo partijos vadovu. Šią savaitę pasipylė vertos dėmesio žinios. Pirmiausiai, jaučianti „labai didelę“ simpatiją „darbiečiams“ D. Grybauskaitė staiga rado laiko asmeniniam susitikimui su V. Mazuroniu, kuris savo ruožtu pažymėjo, kad prezidentės pranešimas buvo tikslus ir savalaikis. Toliau – gražiau: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paskelbė, kad valstybės dotacija „Darbo partijai“ po reorganizacijos skirta teisėtai. Tai ką, „darbiečius“ galima sveikinti su priėmimu į sisteminių (kontroliuojamų) partijų klubą? Na ir kas, kad gėdinga, užtat kiek naudos (pavyzdžiui, teisminė ramybė). O jeigu dar „paksistus“ praris, tai iš viso medalį gaus už nesisteminės opozicijos „išvalymą“. Ir galutinai įsitvirtins mūsų politikoje paprasta matematinė taisyklė: dėmenis sukeitus vietomis, suma nesikeičia.

Trečioje vietoje eilinis įtampos vingis dėl grėsmės iš rytų. Pirmiausia paminėtina, kad buvo įvykdyta kiberataka prieš Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo internetinę svetainę: joje buvo patalpinta informacija, kad Baltijos šalyse ir Lenkijoje vykstančios pratybos „Kardo kirtis“ yra pasirengimo Kaliningrado srities aneksijai etapas. Antra, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento direktorius, pulkininkas S. Guzevičius įspėjo, kad Rusijos politikų ir mokslininkų viešai keliamos abejonės dėl Lietuvos teritorinio vientisumo yra informacinio karo dalis, naudojama prieš karinę agresiją. Pagaliau, tyrimų centro „Pew Research Center“ paskelbta apklausa parodė, kad didžiosiose Vakarų Europos valstybėse trūksta visuomenės paramos karinės jėgos panaudojimui, jeigu Rusija užpultų NATO narę: Vokietijoje tik 38 proc. respondentų nurodė, kad jų šalis į Rusijos ataką prieš kaimyninę NATO valstybę turėtų reaguoti karine jėga, tuo tarpu 58 proc. sakė, kad ji to daryti neturėtų; kitose Vakarų Europos valstybėse – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje – parama kariniams veiksmams buvo didesnė, bet vis tiek nesiekė 50 proc. Šiame fone Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius savo straipsnyje WSJ perspėjo Vakarus, kad neturėtume sutikti su Kremliaus „naujuoju normalu“, pagrįstu pasenusiu požiūriu į įtakos sferas. Apibendrinant, galima konstatuoti kelis dalykus. Pirma, Rusiją mes, atrodo, sunervinome rimtai. Ar tai reiškia, kad toliau bus agresija? Ne, tai nereiškia, kad rytoj išvisime rusiškus tankus, bet savo gynybos įvairiose srityse spragų greičiausiai pamatysime dar ne vieną. O kad „Senai Europai“ mes nerupime, jau seniai buvo aišku. Todėl belieka tikėti Amerikos ryžtu ir V. Putino pažadais neeiti į Vakarus.

Užsienis

Pirmoje vietoje G7 susitikimas Vokietijoje. Jo išskirtiniu bruožu tapo skaičius „septyni“, t.y. Rusijos nedalyvavimas renginyje. Matyt, ji pasirodys jame dar negreitai, bet ar tai didelė problema Maskvai? Manytina, kad problema, bet tikrai ne katastrofa. Pirma, kaip pažymėjo suvažiavimo šeimininkė A. Merkel, be Rusijos bet kuriuo atveju neįmanomas, pavyzdžiui, Sirijos ir Irano problemų sprendimas. Antra, Kremlius turi Kiniją, kuriai irgi reikia Maskvos paramos priešpriešoje su Amerika (pavyzdžiui, Pietų Kinijos jūroje), kaip alternatyvą, ir tai nėra mažai. Tuo pat metu susitikimas Vokietijoje parodė, kad teisingiau jį būtų vadinti „1+6“ renginiu, nes JAV dominavimas septynete yra akivaizdus. Vienu iš suvažiavimo rezultatų tapo žinia Rusijai, jog sankcijos jai bus pratęstos, o gal net sugriežtintos, jeigu elgsis blogai (bet palaukime ES viršūnių susitikimo). Tačiau bendrai paėmus, G7 lyderiai tiesiog susirinko, pakalbėjo ir išsilakstė (pavyzdžiui, kovos su „Islamo valstybe“ klausimas taip ir liko kaboti ore). Kalbant plačiau, pasaulis vis aiškiau dalijasi į Vakarus (G7) ir Rytus (BRICS). Vakarai vis dar stiprūs, bet tendencija ne jų naudai.

Antroje vietoje keli reikšmingi įvykiai Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Pirma, Turkijoje įvyko parlamento rinkimai. Pagrindinis rezultatas – T. Erdogano partija neturės absoliučios daugumos, reikalingos konstitucinei (prezidentinei) reformai. Teks formuoti koaliciją, ir šis faktas gali koreguoti dabartinę Erdogano politiką, taip pat tarptautinėje arenoje. Laukiame. Antra, OPEC nusprendė nemažinti naftos gavybos apimčių, ir kaip pareiškė organizacijos generalinis sekretorius Abdala Salemas el Badris: „Mes visi labai gerai uždirbome per pastaruosius ketverius metus, kai nafta kainavo daugiau nei 100 dolerių už barelį. Šiuo metu rinkos kainų tendencija žemėjanti. Ir mes visi – mūsų šalių piliečiai, mūsų šalių vyriausybės – turime susitaikyti su nauja realybe, su tuo, kad nafta daugiau nekainuos 100 dolerių.“. Rusijai bloga žinia, bet su dabartine kaina (apie 65 dol. už barelį) irgi galima gyventi, tuo labiau, kad pastebima lėto jos augimo tendencija. Trečia, „Islamo valstybė“ toliau atakuoja, ir vis didesnis pavojus šiame kontekste kyla B. Assado režimui. Tačiau, pasirodė žinios, kad Iranas permeta į Siriją daugiau karių, ir kaip pareiškė vienas iš Irano Islamo revoliucijos sargybinių korpuso vadų, pasaulį nustebins tai, ką ruošia Teherano kariniai patarėjai ir karinė Sirijos vadovybė. Pažiūrėsime.

Trečioje vietoje V. Putino vizitas į Italiją, kurio metu jis taip pat susitiko su Romos Popiežiumi. Pasaulio žiniasklaida didesnį dėmesį skyrė Rusijos prezidento bendravimui su Italijos valdžios atstovais, aptarinėjo Romos kaip Maskvos sąjungininkės rolę ES sankcijų Rusijos atžvilgiu atšaukimo srityje. Tačiau apžvalgos autoriaus nuomone, viskas buvo priešingai: V. Putino susitikimas su Popiežiumi buvo esminis, o ne antraeilis epizodas. Vatikanas nuo senų laikų vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį Vakarų politikoje. Susitikimo kontekstas buvo išskirtinis: G7 be Maskvos, ES turi spręsti dėl sankcijų, Ukrainoje ir Padnestrėje didelio karo kvapas. Neatsitiktinai Amerika leido sau atvirai paskatinti Franciską griežčiau pasikalbėti su Rusijos vadovu. Apie ką jie kalbėjo, niekas nežino, bet Popiežius susilaikė nuo kietesnės kritikos Maskvos atžvilgiu, net padovanojo V. Putinui taikos angelą. Bet ar Rusijos prezidentas gavo, ko norėjo (pavyzdžiui, pritarimą kokiems nors savo planams), neaišku. Atsakymu į šį klausimą turi tapti artimiausia įvykių raida Ukrainoje.