Lietuva ir užsienis per savaitę

„MISIJA SIBIRAS – tai unikali galimybė jaunimui prisiliesti prie Lietuvos istorijos“, - teigia kolaborantė, NKVD gaisrininko (vėliau tremtinio) duktė, Lietuvos nepriklausomybės priešininkė, komunisto ir jedinstvenininko Mykolo Burokevičiaus bendražygė ir melagė, prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su „Misijos Sibiras“ dalyviais. O šiam abrozdėliui pavadinimą tesugalvoja pats skaitytojas. Nuotr. prezidentas.lt

Dingę be žinios „Snoro“ akcininkai ir Lietuvos užsienio reikalų ministro prioritetai. Graikijos mazgas ir Teksaso sukilimas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

„Leninas III sjezdo delegatų apsupty“. P. P. Belousovo paveikslas.

Lietuva

Pirmoje vietoje tiesiog fantastinė žinia iš Didžiosios Britanijos. Jungtinės Karalystės Karūnos prokuratūra informavo Lietuvą, kad negali pasakyti, kur šiuo metu yra įtariamieji „Snoro“ byloje R. Baranauskas ir V. Antonovas, kuriuos dviejų instancijų šios valstybės teismai yra sutikę perduoti mūsų valstybei. Tiesa, britai taip pat informavo, kad ėmėsi visų veiksmų užtikrinant, kad susidariusi situacija būtų išsiaiškinta ir nagrinėjimas teisme būtų baigtas, patenkinant Lietuvos prokuratūros prašymą. Čia net ne anekdotas, čia pasityčiojimas. Manytina, kad minėti asmenys negalėjo dingti be kažkieno žinios Didžiojoje Britanijoje, o kai paaiškės, kad R. Baranauskas ir V. Antonovas slepiasi Rusijoje ar kokioje kitoje šalyje, kuri jų neišduos, Jungtinės Karalystės Karūnos prokuratūra, greičiausiai, išreikš didžiulį apgailestavimą dėl negalėjimo įvykdyti savo garbingą pažadą. Matyt, niekam nereikia, kad „Snoro“ akcininkai atsidurtų Lietuvoje, ir prasidėtų viešas kaltų dėl to, kas įvyko (buvo padaryta) su šiuo banku, ieškojimas. Kaip sakoma, „mirė, ir tiek to“.

Antroje vietoje lietuviškos aistros dėl „Šiaurės srauto“ plėtros. „Primiausia jis visiškai yra nereikalingas Europos Sąjungai. Dabar Rusija teikia trimis būdais – tai „Nord Stream“, kanalas, kuris eina pro Baltarusiją – Jamalas-Europa – ir vadinamasis Ukrainos tranzitinis dujotiekis. Jei padvigubins tiekimą per „Nord Stream“, tai iš esmės tikslas yra daugiau politinis nei ekonominis, kad visiškai neutralizuotų Ukrainos tranzitinį dujotiekį, tai būtų didelė žala Ukrainai. Ji prarastų daug už tranzitą gaunamų lėšų, ir tai išbalansuotų dujų paskirstymą Europoje, nes nėra tiek dujotiekių paskirstyti per tą šiaurinę kryptį“, – pažymėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius. Iš šio pasisakymo nelabai aišku, kam nuo „Šiaurės srauto“ plėtros bus blogiau – Europai ar Ukrainai. Pastaroji šiaip nepriklauso ES, o Lietuva priklauso, ir teoriškai jai labiau turėtų rūpėti ne ukrainietiški, o europietiški interesai. Europai, sprendžiant iš to, kad susitarimą su „Gazprom“ pasirašė tokios europinės kompanijos kaip Vokietijos E.ON, Nyderlandų „Shell“ ir Austrijos OMV, „Šiaurės srauto“ plėtra yra reikalinga. O gal Lietuva nori, kad europiečiai taptų tokie pat energetiškai nepriklausomi nuo Rusijos kaip mes su savo stebuklingu SGD terminalu. Galiausiai gal Lietuvos užsienio reikalų ministras galėtų kaip nors pakomentuoti statistiką, pagal kurią šalies eksportas į NVS rinkas šiemet krito 41 proc., o tai reiškia, jog dėl tam tikrų priežasčių – taip pat dėl ES sankcijų –Rusijos atžvilgiu bei rusiškų kontrsankcijų, kurios yra tame tarpe Lietuvos užsienio politikos pasekmė – NVS rinkose. Lyginant su praėjusių metų pardavimų rezultatais, Lietuvos eksportuotojai prarado 126,5 mln. eurų, o Rusijos dalis šioje sumoje – 120 mln. eurų.

Trečioje vietoje – trys citatos. Pirma. Jos ekscelencija Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, atsakydama į „France 24“ televizijos klausimą, ar, jos nuomone, įmanomas dialogas tarp Europos ir Rusijos, sakė, kad, „kai susiduriama tik su agresija ir grasinimais, (...) dialogo negali būti“. Antra. Kandidatė į JAV prezidentus su dideliais šansais laimėti H. Klinton (H. Clinton): „Turėdami reikalų su Putinu ir jo ambicijomis mes turime būti gudresni. Jis ne paprastas žmogus. Bet aš manau, kad alternatyvos pastoviam dialogui (angl. constant engagement) su juo nėra.“ Ir trečia. „RIA novosti“ šaltinis Europos Sąjungoje, atsakinėdamas į klausimą dėl pakartotinio referendumo Kryme, pažymėjo: „Jeigu tai bus padaryta pagal tarptautinę teisę ir stebint ESBO, mes atsižvelgsime“. Susidaro įspūdis, kad kažkas šioje trijulėje kažko nesupranta.  

Užsienis

Pirma vieta – Graikijai. Ji vis dėlto balsavo prieš susitarimą su kreditoriais. Kas dabar bus, neaišku. Atėnai vėl prašo pinigų ir tikisi dalinio skolų nurašymo. Tačiau Vokietijos kanclerė A. Merkel perspėjo, kad negali būti jokių kalbų apie 320 mlrd. eurų Graikijos skolų nurašymą. Tuo pat metu Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris pareiškė, kad jeigu nebus pasiektas joks susitarimas, „mes esame parengę detalų Graikijos išėjimo scenarijų“, nors tvirtino norintis, kad graikai liktų euro zonoje. A. Cipras neatrodo pasimetęs ir nuolat apie kažką kalbasi su Putinu. Britų leidinys „The Daily Beast“ šiame kontekste net parašė, kad, remiantis šaltiniu NATO, galima teigti, jog Graikijos premjeras yra Kremliaus agentas. Manytina, kad viskas šioje istorijoje priklausys nuo Europos apsisprendimo – paleisti Graikiją, galimai sukelti didelę krizę (domino efektą) ir šiame fone performatuoti ES arba toliau kredituoti Atėnus, taip valdyti juos ir naudoti krizę kaip euro konkurencingumo dolerio atžvilgiu didinimo instrumentą. Bet, nepaisant pastarojo momento, dabartinė amorfiška Europa su krizine Graikija vis tiek naudingesnė Vašingtonui, negu federalistiškai konsoliduota. Gal todėl B. Obama irgi skambino A. Ciprui. Žaidimo rezultatas jau greitai.

Antroje vietoje – dvejos derybos. Pirmosios – dėl Irano branduolinės programos. Jos jau pasiekė tokią stadiją, kad, jeigu ne šiandien, tai rytoj. Kitaip tariant, susitarimas beveik pasiektas, bet reikia paskutinio ir lemiamo „šuolio“, kad paskutiniu momentu viskas nežlugtų. Manytina, kad kompromiso nori visi. Iranas tikisi „grįžti į pasaulį“. B. Obama nori baigti savo prezidentavimą kaip JAV vadovas, sugebėjęs išpainioti branduolinį Teherano mazgą. Rusija siekia pastebimai išplėsti savo bendradarbiavimą su Iranu po sankcijų atšaukimo (pavyzdžiui, karinėje ir atominės energetikos srityje). Tam tikri ekspertai mano, kad Maskva elgiasi kvailai, nes Irano nafta ir dujos gali pakeisti pasaulio energetinę rinką Rusijos nenaudai. Bet greitai tai neatsitiks, nes šis ekonomikos sektorius Irane reikalauja didžiulių ilgalaikių investicijų. Be to, padėti išgauti ir pardavinėti iraniečių resursus gali būtent rusiškos ir kiniškos, o ne vakarietiškos kompanijos. O kad atsitiktų būtent taip, Maskva ir Pekinas priims Teheraną į ŠBO. Gal todėl respublikonai ir kritikuoja B. Obamą, kurio asmeninės ambicijos gali pakenkti strateginiams Amerikos interesams. Antrosios derybos – tarp Afganistano valdžios ir Talibano. Pasibaigus ISAF misijai, talibai turbūt tikėjosi, kad dabar galės lengviau atsikvėpti ir išplėsti savo įtaką šalyje. Bet problema tame, kad jie susidūrė su nauju iššūkiu – „Islamo valstybe“ (IV), kuri paskelbė Talibanui džihadą. Šiame kontekste būtų tikrai neblogai susitarti su Kabulu, kuriam ir talibai, ir IV fanatikai gali tapti neįveikiama grėsme. Tokiu būdu suveiktų principas „mano priešo priešas – mano draugas“. Laukiame derybų baigties.

Trečioje vietoje – trys naujienos, nes nesinorėjo, kad kuri nors iš jų liktų nepaminėta. Pirma, Kinijos akcijų rinka skausmingai krenta nepaisant vyriausybės pastangų stabilizuoti situaciją. Krizė šioje šalyje atsilieptų visai pasaulio ekonomikai (taip pat Rusijai, kuriai taip reikalinga Pekino pagalba ir paklausa), bet kalbėti apie ją, atrodo, kol kas anksti, nes kinai turi nemažai finansinių rezervų. Tik įdomus sutapimas. Rusija meta iššūkį Vakarams – gauna sankcijas. Kinija nusprendžia suartėti su Maskva ir kurti alternatyvią geopolitinę bei geoekonominę tikrovę – krenta jos akcijų rinka, kurioje amerikiečiai (pavyzdžiui, tokie kaip Dž. Sorošas) yra tikri „specialiųjų operacijų“ specialistai. Antra naujiena, Rusija ir Saudo Arabija pasirašė susitarimą, pagal kurį pastarosios investicinis fondas investuos į pirmąją 10 mlrd. dolerių. Nors strateginė Rijado ir Maskvos partnerystė vis dar atrodo sunkiai tikėtina, tokie faktai verčia patikėti, kad Saudo Arabijos užsienio politika pastebimai keičiasi. Na, ir trečia naujiena. JAV Aukščiausiasis teismas pritarė tos pačios lyties santuokoms, kurios tokiu būdu buvo pripažintos teisėtomis visose valstijose. Tačiau, pavyzdžiui, Teksasas nusprendė pasipriešinti šiam teismo sprendimui, remiantis pirmąja Konstitucijos pataisa, kurioje teigiama, kad „vyriausybė negali priiminėti įstatymų, kurie varžo tikėjimo laisvę“ (beje, tai jau ne pirmas Teksaso nepaklusnumo „centrui“ protrūkis – kiek anksčiau jis pareikalavo, kad Federalinė rezervų sistema grąžintų valstijai jos auksą). Šiame kontekste „The Washington Times“ net paskelbė straipsnį pavadinimu „Valstijos priešinasi Aukščiausio teismo sprendimui dėl gėjų santuokų“. Štai toks už tradicines vertybes pasisakančios Amerikos pavyzdys tiems Europoje, kas nori apginti normalią šeimą nuo diskutuotinos tolerancijos.