Lietuva ir užsienis per savaitę

Du šuniukai bėgantys link miškelio. Nuotr. Olego Pažovo (iš ciklo „Gamta“)

Pabėgėlių problemos Lietuvai ir nemirštanti Visagino atominės idėja. Sirijos sugrįžimas į TOP naujienas ir „Turkiško srauto“ likimas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje pabėgėlių problema. Kad teks priimti daugiau, negu buvo manoma, jau faktas. Sekantis klausimas: „O kas už tą malonumą mokės?“ – nes 600 eurų vienam žmogui per mėnesį ne juokas. Dar vienas momentas susijęs su saugumu. Britų laikraštis „Sunday Express“ pranešė, kad kartu su pabėgėliais į Europą pateko keli tūkstančiai „Islamo valstybės“ kovotojų. VSD žada, kad visus kruopščiai patikrins, bet tvirtos garantijos, kad koks teroro mylėtojas neprasmuks, nėra. Pagaliau, net jeigu nebus ekstremistų, šalyje pradės formuotis kultūrinė erdvė, potencialiai palanki teroristinei agitacijai. Kaip tai bus kontroliuojama, neaišku, nes visos jėgos mestos kovai su Rusijos grėsme, ir net tam trūksta finansinių ir žmogiškųjų resursų. Pagaliau, vasarį URM užsakymu buvo atliktas tyrimas, kurio pagrindinis klausimas Lietuvos gyventojams skambėjo taip: „Ar pritartumėte, kad Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės, dalyvautų pagalbos programoje, skirtoje perkelti į Lietuvą ir suteikti pagalbą dėl karo, persekiojimo, žmogaus teisių pažeidimų iš savo šalies pabėgusiems žmonėms?“ Rezultatas kaip ir pozityvus (51 proc. respondentų atsakė teigiamai), bet ekspertai abejoja jo objektyvumu. Politologas M. Jastramskis, remdamasis pavasariniais „Eurobarometro“ duomenimis, pažymi, kad Lietuva yra tarp tų ES šalių, kuriose į imigraciją žiūrima labiau neigiamai, nei teigiamai (tik apie 20 proc. šalies gyventojų). Ir kam mums visos tos problemos?

Antroje vietoje niekaip nemirštanti Visagino atominės idėja. Lietuvos energetikos ministras vizito į Lenkiją metu interviu laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ pareiškė: „Naujos atominės jėgainės statybos Lietuvoje projektas labiausiai pažengęs tarp tokių projektų Europoje. Jeigu mes kartu su Latvija ir Estija priimtume sprendimą pradėti statybas, tai būtume pasirengę tai padaryti per tris mėnesius. (...) Taip, Lenkija pasitraukė iš šio projekto. Mes gerbiame tai, nes Varšuva turi ambicijų statyti savo atominę elektrinę. Tačiau jeigu Lenkija norėtų vėl dalyvauti šiame projekte, jai durys visuomet atidarytos“. Tauta jau persižegnojo ir lengviau atsikvėpė, o kažko, atrodo, vis dar nepaleidžia gigantiškų statybų, kurių kontekste tiek versliukų galima prasukti, perspektyva. Gal jau laikas atsipalaiduoti?

Trečioje vietoje garsusis Ukrainos blogeris Anatolijus Šarijus, kuris, kaip parašė Lrytas.lt, 2012 m. už persekiojimą Tėvynėje „gavo Lietuvos politinį prieglobstį ir užtraukė Kremliaus giesmę“. Iš tiesų gali pasirodyti, kad A. Šarijus yra Maskvos propagandistas, bet teisingiau būtų pasakyti, kad jis tiesiog tyčiojasi iš ukrainietiškos žiniasklaidos (jos informacinio fronto kareivėlių) neprofesionalumo ir grubių, kaip dabar priimta sakyti, feikų, tuo pat metu tikrai neidealizuodamas Rusijos veiksmų Ukrainoje. Tačiau pas mus tai jau bėda, nes apie Kijevą lietuviškame informaciniame lauke dažniausiai arba gerai, arba nieko. Bet kuriuo atveju situacija gavosi dviprasmiška – viena vertus, Lietuva vertina dabartinę Ukrainą kaip demokratijos spindulį, antra vertus su politiniu prieglobsčiu pas mus sėdi jos aršus kritikas (kas gi 2012 m. galėjo žinoti, kad viskas taip pasisuks). Ir štai naujiena. Kaip pranešė pats A. Šarijus, visai neseniai Ukrainos Vidaus reikalų ministerija paprašė Lietuvos atimti iš jo pabėgėlių statusą. Geriausiai apie savo istoriją, kurios be juoko klausytis neįmanoma, blogeris pasakoja pats.

Užsienis

Pirmoje vietoje gilėjanti pabėgėlių krizė Europoje. Kaip ir galima buvo prognozuoti, jau prasidėjo sienų uždarymai ir atsirado kariuomenė. Tuo pat metu beveik niekas ES nenori solidaraus migrantų skirstymo, ir tai visiškai suprantama: jeigu bombarduoja vieni, kodėl atsakyti turi kiti, jau nekalbant apie tai, kad masinis pabėgėlių priėmimas susijęs su papildomais kultūriniais, finansiniais ir saugumo iššūkiais tai darančioms valstybėms. Šiame kontekste nauja „Charlie Hebdo“ karikatūra, parodanti veidmainišką europinį humanizmą, kaip ir teisinga, bet žiaurios nuskendusio vaiko tragedijos panaudojimas šiam tikslui yra kritikuotinas. Net cinizmas privalo turėti ribas, jeigu norime išlikti žmonėmis.

Antroje vietoje Sirija, kuri pastaruoju metu galutinai perima naujienų lyderės vaidmenį iš Ukrainos – net rusiškose žiniose. Šiuo atveju svarbūs du momentai. Pirma, Rusijos vadovas V. Putinas, dalyvaudamas KSSO suvažiavime Tadžikistane, aiškiai pareiškė, kad Maskva rėmė, remia ir rems B. Assado režimą. Tokiu būdu, kalbos apie tai, jog Kremlius ketina iškeisti Siriją į Ukrainą, praranda prasmę. Atrodo, Putinas galvoja laimėti abiem frontais. Antra, B. Assadas davė didelį interviu Rusijos žiniasklaidos priemonėms, kuriame užfiksavo vieną esminį momentą: „Dabartinėje situacijoje negali būti taip, kad kažkas vienu metu ir remtų terorizmą, ir kovotų su juo. Būtent tuo dabar užsiima tokios valstybės kaip Turkija, Jordanija ir Saudo Arabija. (...) Kas dėl Vakarų bendradarbiavimo su Dzhebhat en-Nusra – tai realus faktas. Mes visi žinome, kad Dzhebhat en-Nusra ir Islamo valstybę ginklais, pinigais ir savanoriais remia Turkija, kuri turi glaudžius ryšius su Vakarais. (...) Dzhebhat en-Nusra ir Islamo valstybės galia išaugo dėl vakariečių, kurie vertina terorizmą kaip kortą, kurią kartas nuo karto galima traukti iš rankovės ir naudoti, globos. (...) Šiandien jie nori panaudoti Dzhebhat en-Nusra prieš Islamo valstybę, galbūt, todėl, kad Islamo valstybė tapo tam tikra prasme nevaldoma“. Žinoma, galima teigti, kad tai tik į rimtą bėdą patekusio diktatoriaus prasimanymai, bet faktai (ne)tiesiogiai rodo, kad jis gali buti visai arti tiesos. Na ir desertas. JAV parlamentarai nusprendė pasidomėti, koks yra pinigų panaudojimo opozicinių Sirijos kovotojų, kurie turi nugalėti „Islamo valstybę“, paruošimui rezultatas. Paaiškėjo, kad už 41 mln. dolerių pavyko parengti 6000, oi ne – 600, tiksliai – 60 karių, iš kurių tebekariauja 4-5 žmonės. „Kur pinigai, Zina?“

Trečioje vietoje žinia, kad „Turkiško srauto“ projektas atidedamas (iš pradžių buvo planuojama, kad jis bus realizuotas 2016 m. pabaigoje). Galima būtų sakyti, kad tai Rusijos fiasko, bet reikia neužmiršti dviejų dalykų. Pirma, kadangi sutarta dėl „Šiaurės srauto 2“, kažko panašus reikėjo tikėtis. Antra, Turkijoje vidinė politinė suirutė, bus nauji parlamento rinkimai. Tokioje situacijoje strateginiai sprendimai su ilgalaikėmis pasekmėmis nepriimami. Pagaliau, atidėtas nereiškia uždarytas. Tuo labiau, kad iš Azerbaidžano atėjo netikėta žinia: šalies parlamentas pradėjo jos narystės „Rytų partnerystės programoje“ stabdymo procedūrą, taip reaguodamas į Europos Parlamento rezoliuciją, smerkiančią Azerbaidžano režimo represijas pilietinės visuomenės atžvilgiu. Taip pat pažymėtina, kad ES ir Baku nutraukė derybas dėl Strateginės partnerystės sutarties. Tokiu būdu, tikimybė, kad Azerbaidžanas bus linkęs tapti vienu iš Europos energetinės nepriklausomybės garantų, mažėja, ir tai skatina ją vis tik tiesti vamzdį prie Turkijos sienos, kad prijungtų tą prakeiktą „Turkišką srautą“.