Lietuva ir užsienis per savaitę

Tegul tai būna sąmokslo teorija, bet susidaro įspūdis, kad realizuojamas kažkoks Putino ir Obamos, kurių tikslai šiandien sutapo, planas (ir tai beje nežada nieko gero Ukrainai). Nuotr. nbcnews.com

Energetinės nepriklausomybės kaina ir klausimai Lietuvos užsienio bei saugumo politikai. Teroro Paryžiuje pasekmės ir Vienos derybos dėl Sirijos. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Be komentarų. Premjeras ir socialdemokratų lyderis A. Butkevičius apie prezidentūros priekaištus vyriausybei dėl korupcijos: „Aš prezidentės patarėjų kliedesių tikrai negalėčiau komentuoti. Jeigu jis turi faktus, tegul pateikia. (...) Matyt prasidėjo rinkiminė kampanija. Gaila, kad ir prezidentūros patarėjai į šitą kampaniją įsijungė“.

Lietuva

Pirmoje vietoje prieštaringai vertinto ir kalbėjusio vidaus reikalų ministro S. Skvernelio atsistatydinimas „vardan visuomenės intereso ir stabilumo mūsų šalyje bendros globalios grėsmės akivaizdoje“. Incidentas su pagrobtu kalašnikovu kaip ir tapo paskutiniu lašu, bet jo pasitraukimo aplinkybės vis tiek kažkokios keistos, ypač pokalbio su Seimo Pirmininke, su kuria ministro santykiai nesusiklostė, kontekste. Kaip teigia politologas A. Krupavičius, dabar S. Skverneliui buvo geras metas palikti tarnybą, nes kuo toliau, tuo sunkiau jam būtų dirbti dėl politinių priežasčių (kritikos). Čia galima pridėti ir naujus iššūkius VRM, kuriuos teks spręsti kitam ministerijos vadovui, o S. Skvernelis, matyt, pagalvojo, kad jam tokios laimės nereikia. Tuo metu naujausia apklausa rodo, kad tik kas šeštas lietuvis į pabėgėlių priėmimą reaguoja teigiamai, o dabar jau buvęs vidaus reikalų ministras vis kalbėjo apie viduramžių dogmomis grįstas baimes.

Antroje vietoje energetinės Lietuvos nepriklausomybės kaina. Kaip nusprendė vyriausybė, nuo kitų metų už SGD terminalo išlaikymą mokės visi rinkos dalyviai. Mokestis bus skaičiuojamas energijos gamintojams ir didiesiems vartotojams, savanoriškai deklaravus būsimą metinį dujų sunaudojimą. Energetikos ministras tikina, kad buitiniai vartotojai finansinių naujos tvarkos pasekmių nepajus. Bet net jei taip, ar normalu, kad apie 30% terminalo išlaikymo kaštų prisiims Lietuvos elektrinė (jau nekalbant apie „Achemą“), kuri tokiu būdu priverstinai permokės už jai reikalingą kurą? A. Butkevičius supranta, kad „turime tą terminalą išnaudoti kaip regioninį“. Tačiau ar regionui jis reikalingas? Štai toks lietuviškas biznis, rūpinantis Lietuvos gyventojų ir verslo gerove.

Trečioje vietoje du klausimai mūsų šalies valdžiai, susiję su Lietuvos užsienio ir saugumo politika. Pirmas: „Kai Rusija pradėjo operaciją Sirijoje, Vakarai ėmė sakyti, kad ji yra destabilizacinio pobūdžio, ir Lietuvos pareigūnai bei ekspertai paskubėjo atkartoti šią mintį. Dabar Vašingtonas jau žymiai palankiau žiūri į Maskvos veiksmus regione, ir ką dabar kalbėti mums, juk taip stengėmės įtikti?“ Tokie epizodai parodo šiuolaikinės Lietuvos užsienio politikos neprofesionalumą, kuris kartais yra tiesiog juokingas. A. Paulausko kalbos apie galimą Lietuvos dalyvavimą antžeminėje operacijoje prieš „Islamo valstybę“ (IV) lygtais turėtų pradžiuginti sąjungininkus, nes jie netrykšta noru siųsti prieš islamistus savo karius. Tačiau prezidentė paskubėjo pranešti, kad jokiose koalicijose su Rusija mūsų šalis nedalyvaus (mes juk ne kokia nors Prancūzija ar Amerika). Antras klausimas: „Ar mūsų valstybė yra pasiruošusi prancūziškam scenarijui?“ Visą laiką gyvename su mintimi, kad terorizmas mums negresia, bet įvykiai Paryžiuje parodė, jog pavojuje yra kiekvienas. Todėl verta pagalvoti, kaip reaguotų Lietuvos specialiosios pajėgos ir tarnybos, jeigu pas mus netikėtai įvyktų kažkas panašaus. Prisiminus istoriją su dingusio lėktuvo paieška, baisu net įsivaizduoti. Tad tikrai metas treniruotis.

Užsienis

Pirmoje vietoje vienareikšmiškai teroro išpuoliai Prancūzijoje, o tiksliau labai įdomios jų pasekmės. Po atakų Paryžiuje prasidėjo Vakarų ir Rusijos suartėjimas. Tai dar toli gražu ne taika, bet Baltųjų rūmų atstovas jau sako, kad vertina Maskvos veiksmus Sirijoje, o Olandas ketina suvienyti Kremliaus ir Vašingtono jėgas. Tokiu būdu išeina, kad „Islamo valstybei“ dabar galas, kas gali nepatikti Amerikos „vanagams“, suinterisuotiems suirute regione, Katarui, Saudo Arabijai ir Turkijai. Dar daugiau, sunku atsikratyti minties, kad įvykiai Prancūzijoje ir bomba rusiškame lėktuve yra kažkaip susiję incidentai, kurie vienija geopolitinius priešus kovoje prieš didesnį blogį. Tegul tai būna sąmokslo teorija, bet susidaro įspūdis, kad realizuojamas kažkoks Putino ir Obamos, kurių tikslai šiandien sutapo, planas (ir tai beje nežada nieko gero Ukrainai).

Antroje vietoje Vienos derybų dėl Sirijos rezultatas. Visi jų dalyviai sutarė, kad valdžia ir opozicija turi nutraukti ugnį (kovos su islamistais tai neliečia), sukurti nacionalinės vienybės vyriausybę, priimti naują konstituciją bei surengti rinkimus. Vieninteliu diskusiniu dalyku liko Asado likimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad kažkoks susitarimas – jau pažanga. Kita vertus, nevisai aišku, kaip jis bus vykdomas. Pavyzdžiui, Asadas gali toliau naikinti opoziciją, o sakyti, kad kovoja su radikalais, ir Rusija jį rems. Galiausiai, kaip mano ekspertai, sąlygas diktuos tas, kieno pasiekimai „ant žemės“ bus didesni, ir kol kas iniciatyva rusiškos koalicijos rankose. Tiesa, kaip minėta aukščiau, pastaruoju metu užsimezga vis glaudesnis Vakarų ir Rusijos dialogas, galintis padėti galutinai išspręsti ir Sirijos problemą, tačiau jo rėmuose kiekviena pusė vis tiek sieks įgyti strateginį pranašumą (pavyzdžiui, Rakos miesto užėmimas), kurį vėliau bandys panaudoti prie derybų stalo.

Trečioje vietoje Europos Komisijos pirmininko J. K. Junkerio laiškas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuris buvo parašytas po jų pokalbio G-20 suvažiavime. Dokumente vienas iš ES lyderių siūlo stiprinti prekybinius ryšius tarp Europos Sąjungos ir Eurazijos ekonominės sąjungos. Tuo pat metu jis pažymėjo, kad džiaugiasi santykių tarp ES ir Rusijos pagerėjimu. Tai rodo, kad Europa pavargo nuo politinio ir ekonominio konflikto su Maskva kaštų ir tiesiog nori manyti, kad Minsko susitarimai vykdomi, o reiškia greitai galima bus pagaloti apie abipusių sankcijų atšaukimą. Junkeris gi savo poelgiu tik dar kartą įrodė, kokiai stovyklai jis priklauso. Ankstesnis EK vadovo prašymas Amerikai nenurodinėti Europai, ką daryti, ir raginimai kurti savarankišką europinę kariuomenę demonstruoja jo federalistines pažiūras, kurios ES paprastai siejasi su prorusiškomis nuotaikomis. Ir pabaigai. Europos Komisija pripažino prioritetiniais kelių dujotiekių, kurie gali tapti „Turkiško srauto“ tęsiniu, projektus (pavyzdžiui, iš Graikijos į Austriją), kas gali reikšti, jog rusiškos dujos vis tik keliaus į ES pietiniu koridoriumi.