Vokiečių komikas Jan Böhmermann. |
Dar viena laikinoji komisija Seime ir žiniasklaidos laisvė Lietuvoje. Rusijos spaudimas NATO ir Europos gėda. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…
Lietuva
Pirmoje vietoje žinia iš Seimo, kur žadama kurti laikinąją tyrimo komisiją, kuri bandytų aiškintis, kas viešojoje erdvėje manipuliavo žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo duomenimis. Ir prasidėjo – tai puolimas prieš prezidentę; spaudimas teisėsaugai; priešrinkiminis triukas. Teisininkų nuomone, parlamentas negali priiminėti sprendimų, kuriuos gali priimti tik atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos. O štai premjeras sako: „Kai kurie teisininkai yra sunerimę dėl tam tikros susidariusios teisinės situacijos Lietuvoje ir netgi tarptautinio lygio teisininkai faktiškai yra pabrėžę, kad tam tikrų teisėsaugos institucijų kai kada vos ne politizavimas veda prie tokios situacijos, kada Seimas nusprendė sukurti laikinąją tyrimo komisiją“. Galima sutikti, kad komisijos kūrimas – priešrinkiminės kovos dalis. Tačiau, jeigu opozicija ir prezidentūra puola valdančiuosius visu frontu, turi būti pasiruošę gauti atsakomąjį smūgį. Be to, nesvarbu, rinkimai ar ne rinkimai, svarbu, ką pavyks išsiaiškinti, ir kokias pasekmes turės komisijos išvados. „Jupiteri, tu pyksti, vadinasi, esi neteisus?“
Antroje vietoje Lietuvos pozicija dėl Astravo atominės elektrinės. Kurį laiką prieš TATENA vadovo vizitą į Baltarusiją mūsų energetikos ministras R. Masiulis atsakingai pareiškė: „Sutarėme parengti bendrą poziciją, kurioje atsispindėtų Baltijos valstybių susirūpinimas dėl Astrave statomos AE, kuri neatitinka aplinkosaugos ir branduolinės saugos reikalavimų, bei bendros priemonės, kurių Baltijos šalys ketina imtis, jei į šiuos reikalavimus nebus atsižvelgta, įskaitant ribojimą patekti „nešvariai“ elektrai į Baltijos šalių rinką“. O dabar žodis TATENA generaliniam direktoriui, japonui (jis jau tikrai turėtų žinoti, kas yra saugu, o kas ne branduolinėje energetikoje) Yukio Amano: „Šiandien galima pasakyti, kad elektrinės Astrave statyba yra vienas iš sėkmingiausių projektų šalyse, kurios stojo į savo branduolinės energetikos plėtros kelią,“ - ir gyvybiškai svarbių saugumo priekaištų Minsko statyboms jis neturėjo. Kažkas iš minėtų dviejų pareigūnų tikrai meluoja. Įdomu – kas?
Trečioje vietoje naujiena, kad pagal spaudos laisvę iš 180 valstybių Lietuva yra 35-oje vietoje. Indeksas sudaromas, atsižvelgiant į žiniasklaidos pliuralizmą, nepriklausomybę, teisinį reglamentavimą ir žurnalistų saugumą. Čia iš karto norisi priminti VSD siūlymą kriminalizuoti dezinformaciją, kaip viešą melagingos informacijos skleidimą ar faktų apie Lietuvos vykdomą politiką, gynybinius pajėgumus, valstybės institucijas bei strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius objektus iškraipymą, siekiant pakenkti Lietuvos interesams ar destabilizuoti padėtį Lietuvoje. Bendrai paėmus, būtina pabrėžti, kad mūsų valstybė dalyvauja informaciniame kare Vakarų pusėje, o tokiu atveju kalbėti apie nepriklausomas ir objektyvias pagrindines šalies informacijos priemones, toleruojančias alternatyvią nuomonę, sunku. Kaip, komentuodamas Lietuvos reitingą, pažymėjo žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius: „Man atrodo, kad mes dažnai pamirštame, jog gyvename demokratiškoje vakarietiškų vertybių šalyje, kur kriminalizuoti ir persekioti kalbančius žmones iš principo necivilizuota“.
P.S. Gali kilti klausimas, kodėl apžvalgoje nebuvo aptarta Vyriausybės ataskaita. Tai kad, premjero teigimu, viskas taip „gerai“, kad net nėra prie ko prisikabinti.
Užsienis
Pirmoje vietoje keli įdomūs sutapimai. JAV senatoriai pareikalavo paskelbti slaptą 9/11 ataskaitos dalį, kurioje galimai rašoma apie tai, jog teroristus finansavo Saudo Arabija (SA). Tuo pat metu SA paskutiniu momentu, suradusi patogų pretekstą dėl Irano nedalyvavimo, sužlugdė naftines derybas Dohoje, nors visi tikėjosi susitarimo, ir po šito įvykio Baltieji rūmai pranešė, jog sauditai nekalti. Tuo tarpu Sirijoje teroristai (vienas pagrindinių „al-Nusros“ rėmėjų – Saudo Arabija) pradėjo puolimą, o „nuosaiki“ opozicija Ženevoje pagrasino dialogo nutraukimu – žinoma, dėl režimo kaltės. Išvada – ir vėl Amerikos „vanagų“ žaidimas. Jie siekia toliau spausti Rusiją (taip pat per Saudo Arabiją Sirijoje ir Dohoje), sugriauti paliaubas, permesti daugiau pajėgų (garsusis „planas B“) ir paimti Raką, po ko unitarinė Sirija taps neįmanoma (virs pokario Vokietija), o rankose bus dar vienas ilgalaikis valdomo chaoso taškas. Pažymėtina, kad šiame fone įvyko Obamos, kuris iš paskutiniųjų bando pažaboti minėtus „vanagus“ iš Pentagono ir CŽV, ir Putino telefono pokalbis, kuriame jie sutarė tęsti paliaubas Sirijoje. Bet nuo Dohos iki Rakos vienas žingsnis.
Antroje vietoje agresyvūs Rusijos veiksmai prieš JAV (NATO) kariškius. Kuomet Krymo istorijos kontekste įvyko incidentas su Amerikos laivu „Donald Cook“ ir rusiškais bombonešiais Su-24, kurie imitavo laivo ataką, tai galima buvo vertinti kaip išskirtinį atvejį konkrečiai Krymo aneksijos fone. Tačiau dabar Baltijos jūroje dar du panašūs epizodai – vėl su „Cooku“ ir žvalgybos lėktuvu. Ir visa tai Rusijos-NATO tarybos susitikimo kaip kuklios vilties į santykių atšilimą išvakarėse. Ką gi reiškia tokie Maskvos manevrai? Nieko ypatingo – tik grįžimą prie Šaltojo karo tradicijos, kai priešas prie savo sienų visada buvo sutinkamas agresyviai. Kaip teisingai pažymėjo Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė: „Tai, kad prieš šį susitikimą Rusija demonstravo bent jau mūsų regione įžūlų, agresyvų ir provokuojantį elgesį, rodo, kad Rusija ateina prie šio kontakto ir prie pokalbių stalo nusiteikusi demonstruoti jėgą“. Kitaip tariant, rusai kuria seną naują santykių su NATO formatą, kai žaidžiama ties pražangos riba. Blogai? Pavojinga? Be abejo, bet tokie jau laikai grįžo, ir amerikiečiai dabar, greičiausiai, bus atsargesni, nes pasąmonėje sėdi garsusis posakis „crazy Russians“ (bepročiai rusai), iš kurių visko galima tikėtis.
Trečioje vietoje Europos gėda – Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Maža to, kad ji yra „Vašingtono atstovė spaudai“, demonstruodama visišką paklusnumą JAV pozicijai ir ignoruodama žeminantį jos telefono pokalbių klausymosi faktą; maža to, kad jos migracinė politika stumia Vokietiją ir visą Europą chaoso ir nacionalizmo link, dabar ji dar pavyzdingai nusilenkė prieš „didžiausią pasaulio demokratą“ – Turkijos prezidentą T. R. Erdoganą, kurį įžeidė vieno Vokietijos komiko pasisakymas jo atžvilgiu. Tai net ne ribų nematantis „Charlie Hebdo“ ciniškumas, kuris vertinamas kaip europietiškos žodžio laisvės viršūnė, bet Erdoganas pareikalavo vokiečio atsakomybės, ir Merkel viešai pritarė jo teisiniam persekiojimui. Tiesiog šlykštu. Gal atėjo metas pradėti poniai kanclerei apkaltos procedūrą, kaip Brazilijos prezidentei? Ir tai nėra kišimasis į Vokietijos vidaus reikalus, nes kuriamas precedentas, kuris drasko pamatines visos Europos, mūsų visų vertybes.