Naujas Darbo kodeksas ir Lietuvos energetikos „pergalės“. Brexit bomba ir Peterburgo ekonominio forumo idėjos. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…
Lietuva
Pirmoje vietoje naujai priimtas Darbo kodeksas (turėtų įsigalioti nuo 2017 m. sausio 1 d.). „Jį buvo privalu priimti, nes pagal darbo santykių lankstumą esame antrame šimtuke pasaulyje, kažkur tarp Afrikos šalių. Tuo tarpu naujas DK paskatins darbo vietų kūrimą, didesnį Lietuvos konkurencingumą, paskatins eksportą,“ – džiūgavo premjeras A. Butkevičius. „Seimas labai daug laiko skyrė Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nagrinėjimui, diskusijoms. Džiaugiuosi, kad vakar Seimas dirbo kaip niekad draugiškai ir visi kartu priėmė šį dokumentą, atitinkantį lūkesčius ir realijas,“ – sveikino visus Seimo pirmininkė L. Graužinienė. Tik informacinėje erdvėje ir gatvėje nuotaikos „šiek tiek“ kitokios. Ką čia kalbėti, kai socdemas A. Sysas atvirai sako: „Manau, kad šiandien Seimas persistengė. Ir, manau, padarė meškos paslaugą vieniems iš socialinio dialogo partnerių. Mes išbalansavome darbuotojų ir darbdavių galias. Šituo atveju vieni labai džiaugsis, kiti labai liūdės. Ir šampaną kels tikrai ne abi pusės.Suprantu, kad dėl šito DK Lietuva nežlugs. Darbuotojai pergyveno ne vieną krizę, pergyvens ir naujo DK atėjimą. Bet ar neatsitiks taip, kad tie patys lobistai ir darbdaviai, kurie čia labai uoliai agitavo balsuoti už vieną ar kitą pataisą, po kiek laiko Vyriausybės ir Seimo nekaltins, kad trūksta darbo jėgos ir nėra jokios emigracijos sustabdymo programos? Labai norėčiau, kad mano nuogąstavimai neišsipidys“. Pabandė paprotestuoti studentai su plakatu „diržas jau trina kaulą“. Gavo atsaką iš vyriausybės: „Mes labai apgailestaujame, kad jaunimas nesidomi, kas yra tame Darbo kodekse, akivaizdu, kad jie net nežino, kuo tai būtų gerai studentams,“ – teigė premjero atstovė spaudai E. Butkutė-Lazdauskienė. Na o kai savo šalyje esi nieko nežinantis ir nesuprantantis kvailys, kas belieka? Teisingai – važiuoti ten, kur esi vertinamas ir gerbiamas truputį daugiau.
Antroje vietoje dar viena Lietuvos energetinė „pergalė“. Ketverius metus trukusį Lietuvos Vyriausybės ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ ginčą dėl maždaug 1,4 mlrd. eurų permokos už Lietuvai tiektas dujas nagrinėjęs Stokholmo arbitražas neįžvelgė Rusijos bendrovės kaltės. Arbitražo išlaidos padalintos abiem šalims po lygiai – po pusę milijono eurų. Energetikos ministras R. Masiulius ir premjeras nusivylę. „Noriu pasakyti, kad mes Stokholmo arbitražo priimtu sprendimu esame nusivylę, bet reikia pripažinti tai, kad tuo laikotarpiu, kada vyko bylos nagrinėjimas, vis dėlto Lietuva padarė didžiulę reformą energetikos srityje,“ – pažymėjo A. Butkevičius. Turbūt, turi omenyje „pelningą“ SGD terminalą, kuris džiugina šalies vartotojus „žemomis“ dujų kainomis. Beje, prieš kurį laiką Lenkiją pasiekė pirmos suskystintos gamtinės dujos iš Kataro (be to Varšuva planuoja turėti dar vieną plaukiojantį terminalą, panašų, kokį turime mes, šalia Gdansko uosto). Kaip pranešė LRT, „tai – rimtas žingsnis didinat šalies energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos“. O kartu ir nuo Lietuvos, nes mūsų dujų iš Klaipėdos lenkams vargu ar prireiks. Pagaliau, „Gazpromas“ ir „Royal Dutch Shell“ Peterburge pasirašė memorandumą dėl „Baltijos SGD“ projekto, kuris turėtų būti užbaigtas iki 2021 m. Štai tokios „šviesios“ Lietuvos SGD eksporto perspektyvos. O ta pusė milijono eurų iš viso „menkniekis“, juk kalbame apie Lietuvą, kur žmonės tokie turtingi, kad neskaičiuoja pinigų ir nestovi kilometrinėse „Lidl“ eilėse.
Trečioje vietoje didvyriškas Vilniaus meras R. Šimašius. Neseniai išrinktas liberalų pirmininkas nusprendė parodyti ryžtą. Sovietinius „balvonus“ nuo „Žaliojo tilto“ jau nuėmė. Dabar atėjo „Maskvos namų“ eilė. „Turime pradėtą objektą Vilniaus mieste, kurio visiškai nereikia – ir dėl geopolitinių, ir dėl architektūrinių priežasčių. Todėl dar praėjusių metų vasarą savivaldybė su kitomis institucijomis ėmėsi aiškintis, ar toks objektas pagrįstai yra Vilniuje,“ – pareiškė sostinės vadovas. Na kai vidaus politikoje nelabai sekasi (nauji reitingai nežada absoliučiai nieko gero), kas gali būti geriau už kovą su „piktaisiais rusais“. Politiniai šalių santykiai ir taip yra labai įtempti. Šiame kontekste belieka tikėtis, kad bent ekonomikoje ir kultūroje pavyks rasti kokį nors sutarimą (net Europos Komisijos pirmininkas ES sankcijų Rusijos atžvilgiu fone važiuoja kalbėtis apie bendradarbiavimą). „Maskvos namai“ galėtų tapti vienu iš instrumentų, kurie pagelbėtų šioje srityje. Žinoma, tam tikras pavojus, kad šis objektas taps priedanga Rusijos žvalgybai, visada yra. Tačiau tai nereiškia, kad idėjos iš principo reikia atsisakyti dėl „geopolitinių ir architektūrinių priežasčių“. R. Šimašiui kažkaip reikėtų susimąstyti, ką žmonės prisimins iš jo valdymo laikų. Kol kas sąrašiukas nekoks.
Užsienis
Pirmoje vietoje, žinoma, Brexit. Triukšmo prieš referendumą buvo daug – net parlamentarė buvo nužudyta. Rezultatas – britai išeina.
Daug kas tuo netikėjo, bet tai įvyko. Įdomiausia, kad pasitraukimo iš ES šalininkai Britanijoje šokiruoti labiau, nei Cameronas ir Briuselis. Dabar apie pasekmes (žinoma, subjektyviai). Pirma ir turbūt svarbiausia – liaudies balsas Europoje vis dar kažką reiškia, ir jokie triukai nepadėjo. Tie, kas galvojo, jog viską kontroliuoja, prisižaidė. Nepatikėsite, bet didžiojoje politikoje kartais taip būna. Antra, ES vežimas pagaliau atsikratė penkto rato ir dabar galės ryžtingiau judėti federalizmo linkme (todėl Putinas patenkintas, o Vašingtonas nerimauja). Kam nepatinka – niekas nelaiko. Trečia – nepaisant to, kad jau Olandijoje, Italijoje ir Prancūzijoje kalbama apie panašius referendumus, domino efekto greičiausiai nebus (net jeigu kokie olandai irgi pasitrauks). Ketvirta – nereikia laukti ir ilgalaikių ekonominių problemų. Dabar neišvengiamas pradinis šokas – ilgainiui tiek valiutos, tiek biržos susitvarkys. Lietuva pralaimėjo kartu su kitais atlantistais, jau nekalbant apie galimas problemas mūsų migrantams. Prieš akis du metai išstojimo derybų, bet istorinis sprendimas priimtas. Kaip sakė vienas personažas: „Ramybės, tiktai ramybės!“
Antroje vietoje Peterburgo ekonominiame forume nuskambėjusios idėjos. Pirmiausiai norisi atkreipti dėmesį į „didžiosios Eurazijos“ koncepciją, apie kurią prabilo V. Putinas (arba „integracijų integraciją“, kaip tai pavadino Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas). Šiame kontekste pažymėtina, kad tas pats Nazrbajevas savo kalboje paminėjo, jog artimiausiu metu ŠBO nariais taps Indija bei Pakistanas, o po to Iranas – štai jums institucinis eurazijinės sąjungos, bendradarbiauti su kuria kviečiama ir Europa, pagrindas. Ar ši idėja taps rimtu strateginiu trendu, kol kas pasakyti sunku, bet ambicija gniaužia kvapą. Taip pat reikėtų pasakyti keletą žodžių apie Rusijos ekonomikos perspektyvas. Kaip, apibendrindami forumo rezultatus, pastebi ekspertai, atrodo, kad iki 2018 m. (t.y. prezidentinių rinkimų) ji vystysis inertiškai – naftos kainos apie 50 dolerių už barelį ir sukaupti rezervai leido stabilizuoti situaciją, bet apsisprendimo dėl naujos ekonominės strategijos vis dar nėra. Galimai, po Putino mandato pratęsimo ją patvirtins ir įgyvendins jau nauja vyriausybė.
Trečioje vietoje ES politikos Rusijos atžvilgiu viražai. Sankcijos, greičiausiai, vargais negalais, bet bus pratęstos dar pusmečiui. Tačiau po to gali pradėti švelnėti – apie tai vis dažniau rašo Vakarų spauda ir šneka aukščiausio rango Europos politikai (pavyzdžiui, Austrijos užsienio reikalų ministras), nenorintys būti Amerikos ir Kijevo strategijos įkaitais. Matyt, teisūs yra Austrijos ekonominių tyrimų instituto ekspertai, kurie paskaičiavo, kad sankcijų režimas kainuos europiečiams 100 mlrd. eurų. Tačiau, kas įdomiausia, patys rusai jau nelabai nori situacijos pakeitimo. Kaip pažymėjo Putino administracijos vadovas S. Ivanovas: „Mes ilgai kalbėjome apie ekonomikos diversifikavimą. Žinote yra toks posakis – nebūtų laimės, jeigu nelaimė neapdėtų. Šiuo atveju kaip tik tai suveikė,“ – ir manytina, kad tai ne blefas, o elementarus pragmatizmas. Pagaliau, vien tas faktas, jog Europa (ypač jos verslas) jau pergyvena ir nervinasi daugiau, negu Rusija, reiškia, jog Maskvos spaudimo politika žlugo, ir rusų ekonomikai iš tiesų bus blogiau nuo sankcijų atšaukimo, o ne nuo jų pratęsimo. Na o pribaigė visus Vokietijos užsienio reikalų ministras V. Šteinmajeris, pareiškęs: „Kas įsitikinęs tuo, kad simboliniai tankų pervažiavimai užtikrins daugiau saugumo prie rytinių NATO sienų, tas klysta“. Anot jo, dabar būtų „lemtinga klaida“ sukoncentruoti visą dėmesį į karinius aspektus ir ieškoti išeities vien bauginimo politikoje, nes be bendro siekio gintis visada turi būti pasiruošimas dialogui. Ir tai tik dar kartą patvirtina prielaidą, jog Europos ir jos lyderės Vokietijos požiūris į Rusiją yra toli gražu nevieningas, kas leidžia Putinui šypsotis ir kantriai siekti savo tikslų (pavyzdžiui, Ukrainoje).