Lietuva ir užsienis per savaitę

ES užsienio ir saugumo politikos strategijos dokumento viršelis.

Darbo kodekso ir Lietuvos stadionų likimas. Globali ES strategija ir „sąmokslas“ Amerikoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...
 

Lietuvoje

Legendinio „Žalgirio“ stadiono agonija (Irmanto Sidarevičiaus nuotr.)

Pirmoje vietoje Darbo kodekso (DK) istorijos tęsinys. Kaip ir galima buvo tikėtis, prezidentė vetavo jį su daugybe pataisų. Premjeras nori veto atmesti. „Tvarkiečiai“ ir konservatoriai detalizuoja, jog šiandien iš tiesų geriau leisti dokumentui įsigalioti, o po to pradėti galvoti, kaip jį taisyti. Bendrai paėmus, teisingai paklausė R. Paksas: „Juk pagaliau parengtas daugybę metų lauktas fundamentalus įstatymas. Tai negi prezidentė negalėjo su premjeru, pasikvietę savo patarėjus, susėsti prie vieno stalo ir išsiaiškinti, to, kas dabar vetuota?“ Žinoma, galėjo. Bet juk prezidentūrai geriau pademonstruoti, kaip ji rūpinasi tauta ir pateikti savo pataisas, o socdemų lyderiui – ryžtingai parodyti, kad jis ir jo partija nėra Daukanto aikštės pastumdėliai. Dar šlykščiau atrodo kalbos apie tai, jog DK ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymo (ne)vetavimo klausimas tapo politinių žaidimų objektu, ir susidaro įspūdis, jog konjunktūriniai interesai šiuo atveju svarbesni už turinį. Protestuotojai prie vyriausybės traukiasi prie Seimo.

Antroje vietoje Lietuvos dėmesys dideliam sportui. „Šiandien priimtas protokolinis sprendimas, kad būtų baigtas statyti skubos tvarka nacionalinis stadionas. (...) Mes sieksime, kad stadionas būtų baigtas iki 2016 metų,“ - po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams pasakė vidaus reikalų ministras D. A. Barakauskas 2013 metų gegužės mėnesį. „Lygiagrečiai svarstomas ir kitas variantas – tai buvęs „Žalgirio“ stadionas, kuris šiuo metu perduotas Šiaulių bankui. Pateiktas pasiūlymas, ar galima jį rekonstruoti papildomai įrengus žiūrovų vietų, įrengus kitus stadionus šalia jaunimui treniruotis,“ – per susitikimą su opozicinėmis frakcijomis Seime tada aiškino A. Butkevičius. Ir atėjo 2016 metai. Vilniaus „Žalgirio“ stadione darbuojasi statybininkai, bet jų darbo tikslas – ne objekto renovacija, o jo sunaikinimas. Dabar šioje vietoje bus modernūs verslo ir administracinės paskirties pastatai. „Dėl užtruksiančių koncesininko parinkimo procedūrų ir pačios statybos Nacionalinis stadionas Vilniaus šiaurinėje dalyje, ant Šeškinės kalvų iškils ne anksčiau kaip 2019-2020 m., o ne kaip planuota 2018 m. viduryje, kai vyks Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta Dainų šventė. Ją norėta surengti ir pagaliau užbaigtame stadione. Apie tai paskelbta po penktadienį Vyriausybėje surengto pasitarimo dėl Daugiafunkcinio kultūros, pramogų ir sporto komplekso, kuris apims Nacionalinį stadioną, projekto įgyvendinimo. Šiam pasitarimui pirmininkavo premjeras Algirdas Butkevičius,“ – 2016 m. balandį parašė „Verslo žinios“.

Trečioje vietoje dar vienas mūsų užsienio politikos „šedevras“. Lietuvos europarlamentaras Petras Auštrevičius su keliais kolegomis inicijavo rezoliuciją ES Parlamente, kuri stabdytų galimybę Europos investiciniam bankui teikti paskolas Baltarusijai. Tarp priežasčių – neužtikrintas netoli Vilniaus statomos Astravo branduolinės jėgainės saugumas ir šalies nedemokratiškumas. Tokiu būdu viena ranka bandome gerinti bendradarbiavimą su Minsku, džiaugiamės, kad Lukašenka vykdo nerusišką politiką Ukrainos atžvilgiu, o kita siekiame paaštrinti ES ekonominius santykius su Baltarusija, nors pastoviai apgailestaujame dėl jos visapusiškos priklausomybės nuo Rusijos. Ir dar tas nusibodęs Astravo atominės elektrinės klausimas – niekas, tuo labiau godi Europa, neprivers Lukašenkos atsisakyti rusiškų milijardų šiam projektui. O reiškia visos tos rezoliucijos tik pigus politikavimas. Tačiau Petro Auštrevičiaus siūlymai Briuseliui yra niekis, palyginus su Lietuvos prezidentės patarėjo teisės klausimais Šarūno Narbuto pareiškimu. Jo teigimu, prezidentūros inicijuoti įstatymų pakeitimai, numatantys sankcijas už karo kurstymą ir propagandą, yra tinkami ir nebus keičiami, reikia keisti realybės nebeatitinkančią Europos Sąjungos direktyvą. Ir kodėl Dalia Grybauskaitė dar ne ES vadovė, neaišku.

Užsienis

Be komentarų.

JAV aviacija mūšio metu paliko Amerikos remiamas pajėgas Sirijoje, ir „Islamo valstybė“ jas sutriuškino.

JAV Valstybės sekretorius Džonas Keris, komentuodamas valdžios pasikeitimą Ukrainoje 2014 m.: „Aš manau, kad be mūsų pagalbas kiekviename šio kelio etape, ypač tomis pirmomis dienomis, ir be sankcijų prieš Rusiją, be Europos ir JAV vienybės, be mūsų spaudimo Putinui – kas žino, kas šiandien žygiuotų Kijevo gatvėmis, ir kas žino, koks kraujo praliejimas galėtų įvykti šioje kovoje“.

Pirmoje vietoje nauja ES užsienio ir saugumo politikos strategija. Jeigu trumpai, tai vietoj visų tų puslapių su protingais žodžiais galėtų tiesiog išversti M. Mikutavičiaus dainos „Trys milijonai“ tekstą (tik skaičių reikėtų pakeisti). Kitaip tariant, ambicija yra kaip niekad didžiulė – sukursime kariuomenę, kuri galės veikti nepriklausomai nuo NATO, visur dalyvausime, busime pasaulio galios centru. Tačiau praktika kažkokia liūdna – kariuomenės nėra; nei Sirijoje, nei Ukrainoje europiečiai nieko nesprendžia, ir apie kokį galios centrą galima kalbėti, kai net Rytų Partnerystės programa žlugo kaip ir „Nabucco“ projektas. Kita vertus, nubrėžta strategija vis tiek yra ES federalistų bandymas žengti dar vieną žingsnį realaus, o ne butaforinio europinio subjektiškumo link. Tiesa, neaišku kaip tai turėtų pavykti, kai dokumente, pavyzdžiui, deklaruojama, jog Transatlantinė ekonominė partnerystė su JAV yra didžiulis gėris – bet čia turbūt atlantistai prirašė. Trumpai sakant, dokumentas palieka gana dviprasmišką įspūdį su visiškai neaiškiomis realizavimo perspektyvomis, nes bando išsidėti ant dviejų kėdžių tuo metu, kai vienybe net nekvepia, ir finansuoti rožinių svajonių niekas nenori. Nors gal iš tiesų atėjo permainų laikas...

Antroje vietoje įdomūs sutapimai Amerikoje. Iš pradžių FTB atsisakė kaltinimų kandidatės į prezidentus H. Clinton atžvilgiu vadinamojoje „pašto“ byloje, kurios esmė – per privatų Clinton elektroninį paštą perėjo įslaptinti dokumentai. Jeigu galvojate, kad suveikė administracinis resursas (Obama pastaruoju metu labai pamilo savo buvusią valstybės sekretorę – reiškia jai atvirą paramą ir net leido kartu paskraidyti prezidentiniu lėktuvu), tai specialiai jums FTB vadovas paaiškino – Clinton netyčia, nenorėjo pažeisti įstatymų. Toliau sekė kažkokia tamsi istorija su Rumunijos hakeriu, kuris nulaužė jos paštą ir buvo suimtas Amerikoje: iš pradžių pasirodė informacija, kad jis dingo iš kalėjimo, po to – kad nusižudė, o galiausiai buvo pranešta, jog viskas su juo gerai. Ir tada eilinė tragedija su juodaodžiais Dalase, kuri baigėsi kruvinu kerštu policijai, kas reiškia, jog valdžia (juodaodis demokratas Obama) nesugeba išspręsti teisėsaugos rasistinės savivalės problemos – ir kaip tokioje situacijoje JAV afroamerikiečiams balsuoti už demokratų kandidatę? Žinoma, galima pasakyti, kad minėti įvykiai sunkiai siejasi tarpusavyje, bet kažkodėl nepalieka nuojauta, jog jie kažkaip susiję. Tuo pat metu Valstybės departamentas atnaujino tyrimą dėl Clinton pašto (kai reikalo ėmėsi FTB, jis buvo nutrauktas, bet dabar vėl prasidėjo). Tiesa, dėmesio centre yra buvusios valstybės sekretorės pagalbininkai, bet svarbus pats faktas, kad istorija nesibaigė. Štai tokios prezidentinės kampanijos Jungtinėse Valstijose ypatybės.

Trečioje vietoje kosmosas. Ne, ne karinis. Mokslinis. Norisi kartu su visais kosminės erdvės fanais pasidžiaugti, jog NASA zondas „Juno“ pasiekė Jupiterį. Milijardas dolerių, 2,7 mlrd. kilometrų, penki metai kelionės ir pagaliau sėkmingas finišas. Žvėriškai gaila, kad tokių visą žmoniją vienijančių ir įkvėpiančių įvykių taip mažai šiandieniniame ciniškoje geopolitikoje skęstančiame pasaulyje (net Islandija pralaimėjo). Beje, ne kas kitas, o NASA vadovas, atsakinėdamas į moksleivių klausimus, leido suprasti, kad ateiviai iš tiesų egzistuoja, bet paslaptingoje karinėje bazėje „Zona 51“, informacija apie kurią buvo išslaptinta tik 2013 m., jų, anot C. Boldeno, nėra. Tad belieka mėgautis „Nepriklausomybės diena 2“ ir laukti. O gal ir patiems metas skristi. Štai rusai žada iki 2025 m. sukurti branduolinį variklį kosminiams skrydžiams, bet yra tų, kurie bijo, jog tai gali blogai baigtis (o gal tiesiog pavydi).