Buvęs CŽV direktoriaus pavaduotojas Michaelas Morellas. Nuotr. washingtonpost.com |
Negrįžtantis Lietuvos jaunimas ir šventas Lino Linkevičiaus tikėjimas Ukraina. Apgailėtinos Olimpinės žaidynės Brazilijoje ir Erdogano susitikimo su Putinu rezultatai. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...
Lietuva
Be komentarų.
Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė: „Žinot, jei taip jau drastiškai – du trys universitetai dideli ir viskas“.
Pirmoje vietoje Statistikos departamento duomenys, rodantys, kad jaunimo nedarbas Lietuvoje mažėja: 2015 m. 20-24 metų amžiaus jaunuolių nedarbo lygis siekė 15,5 proc., 25-29 metų amžiaus – 9,8 proc. (2014 m. – atitinkamai 18,5 ir 11 proc.); 2015 m. augo ir 20-24 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis – 49,7 proc., 25-29 metų amžiaus – 80,7 proc. (2014 m. – atitinkamai 48,2 ir 78,9 proc.). Tuo pat metu pernai iš Lietuvos emigravo 19,3 tūkst. jaunuolių (2014 m. – 15,9 tūkst.), ir 2015 m., kaip ir ankstesniais metais, jaunimas sudarė daugumą emigrantų (2015 m. – 43,2 proc., 2014 m. – 43,4 proc.). Tais pačiais metais į Lietuvą grįžo (reemigravo) 7,3 tūkst. 14-29 metų amžiaus Lietuvos Respublikos piliečių (2014 m. – 8,2 tūkst.). Atrodo, ne viskas blogai – jauni žmonės gauna darbo. Bet ne viskas gerai, jeigu jų emigracijos tempai nemažėja, o reemigracijos – nedidėja. Užtat, kaip rašo „Lietuvos žinios“, lyginant vidutinės algos šalyje ir parlamentaro darbo užmokesčio santykį, Lietuva gerokai lenkia kitas Baltijos kaimynes. Seimo nario pareiginė alga, neįskaičiuojant individualaus priedo už valstybinio darbo stažą, šiuo metu yra 3,4 karto didesnė nei vidutinis atlyginimas. Jeigu dar mūsų seimūnai žinotų, kaip išspręsti aukščiau nurodytą problem, galima būtų ir primokėti.
Antroje vietoje pabėgėlių tema. Ją seniai eksploatuoja „darbiečiai“, ir štai V. Mazuronis pažymėjo: „Mus bandė patikinti, kad šiandien imtasi nemažai priemonių, kad į Lietuvą patektų tik gerai patikrinti ir Lietuvai nepavojingi asmenys. Tačiau turime suprasti, kad tokios saugos priemonės ilgai veiksmingos nebus. Privalome žiūrėti į ateitį ir neatmesti galimybės, kad išpuolius gali įvykdyti ne pirma, o antra ar net trečia atvykėlių karta“. Savo ruožtu Kęstutis Daukšys pareiškė: „Mes šiuo metu į savo šalį bandome įsileisti didelį kiekį žmonių, kuriems nepriimtinas nei mūsų tikėjimas, nei gyvenimo būdas. Ar mes tikrai pasiryžę rizikuoti, kad ateityje Lietuvoje gali įvykti teroristinis išpuolis? Esu įsitikinęs, kad būtina dar kartą gerai pasvarstyti, ar galime į savo šalį įsileisti pabėgėlius, o dar svarbiau, ar sugebėsime tinkamai vykdyti jų integraciją“. Manytina, kad tai labiau rinkiminės kalbos, nei realus susirūpinimas padėtimi. Tačiau iškeltas klausimas iš tiesų yra svarbus. Pavyzdžiui, Vengrija nusprendė surengti referendumą, ar leisti ES spręsti pabėgėlių kvotų klausimą be šalies parlamento pritarimo. Gal ir mums nežiūrėti į Briuselio nurodymus kaip į Dievo įsakymus, nesutikti su A. Merkel, tuo labiau, kad jos, atrodo, jau greitai nebeliks? Ar mes tik dėl Rusijos drąsūs?
Trečioje vietoje stebėtinas Lietuvos užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus kategoriškumas. Pirmiausiai, jo pozicija dėl įvykių Kryme: „Metodai seni kaip KGB vadovėliai. Paralelės prašosi savaime. Šiuo atveju naudinga užduoti klausimą – kam tai naudinga. Ukrainiečiams nėra jokios naudos užsiimti tokiomis provokacijomis“. Čia argumentas iš serijos – Boingą numušė Rusija, nes Boingą numušė Rusija (nors net komisija nedavė konkretaus atsakymo). Arba – Ukraina negali būti kalta, nes ji negali būti kalta – kalta visada Rusija. Detaliau „Krymo diversantų“ epizodas bus svarstomas užsienio dalyje, čia gi pažymėtina primityviai propagandinė šalies užsienio reikalų ministro reakcija, net nesulaukus daugiau dalykinių abiejų pusių argumentų (nors, kai Ukrainos Gynybos ministerija pareiškė, jog tai buvo santykių aiškinimasis tarp Rusijos kariuomenės ir pasieniečių, nepalengvėjo). Beje mūsų URMo visai nedomina, pavyzdžiui, savanorių karinio dalinio „Tornado“ vadų teismas. Įkalčiai rodo, kad šie „šviesos kariai“ prievartavo net naujagimius, bet prie teismo durų pilna smogikų, ginančių Ukrainos „didvyrius“.
Kita vertus, tai jau nestebina, nes kai Kijeve prospektas pavadinamas Banderos vardu, klausimų kaip ir nebelieka (net lenkai atsipeikėjo, kas papiktino Ukrainos politikus). Mūsų žiniasklaida ir URM kaip visada tokių dalykų nesureikšmina, juk Ukraina jiems – „orumo revoliucijos“ ir nugalėjusios demokratijos šalis, kuri, tiesa, kenčia nuo korupcijos, bet tai vis tiek nepaneigia bendros šalies „pažangos“. Ir dar. Susitikęs su Turkijos ambasadore Vilniuje, L. Linkevičius pabrėžė, kad Lietuva nuosekliai remia Turkijos europinės integracijos pastangas, ir kad, būdama NATO nare, Turkija vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant transatlantinės erdvės saugumą ir kovojant su nelegalia migracija bei terorizmu. Ir čia jis kalba apie šalį, kuri iki paskutinio momento faktiškai rėmė „Islamo valstybę“ Sirijoje, o po nepavykusio perversmo ėmėsi plataus masto represijų, kurias kritikuoja tiek Europa, tiek Amerika, išvadintos Erdogano teroro rėmėjais. Štai tokia Lietuvos užsienio politika.
Užsienis
Be komentarų.
Buvęs CŽV direktoriaus pavaduotojas Michaelas Morellas: „Mes turime priversti rusus ir iraniečius sumokėti Sirijoje“. Paklaustas, ar jis turi omenyje tai, jog juos reikia žudyti, M. Morellas atsakė teigiamai, pridūręs, jog tai reikia daryti slaptai.
Pirmoje vietoje prasidėjusios Olimpinės žaidynės Brazilijoje. Manytina, kad tai viena blogiausių Olimpiadų per pastaruosius dešimtmečius. Visiškai nesijaučia šventė. Net nekalbant apie dopingo skandalą su Rusijos rinktine (kuris pasireiškia, pavyzdžiui, švilpimu ir gestais plaukimo baseine) ir baisias sportininkų traumas, galima paminėti organizatorių problemas su infrastruktūra ir ekologija, vagystes, sprogimus ir susišaudymus bei vietinių gyventojų protestus prieš valdžią, kuri surengė „puotą“ per politinę ir ekonominę krizę. Pagaliau, šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad parolimpinis komitetas atėmė teisę iš visos Rusijos komandos vykti į parolimpines žaidynes (kitaip tariant, bausmė net didesnė negu sveikų atletų atžvilgiu). Tai jau ne žema – tai už gėrio ir blogio ribų, ir svarbu net ne tai, kad dėl politinių priežasčių vėl nukentėjo rusai, o tai, jog sankcijų imtasi prieš žmones su negalia. Tai baisiau už Šaltąjį karą...
Antroje vietoje įvykiai Ukrainoje. Ten buvo pasikėsinta į Luhansko Liaudies Respublikos (LLR) vadovo I. Plotnickio gyvybę. Iš karto pradėta kalbėti apie dvi įvykio versijas. Pirma – Kijevo pasiųsti diversantai. Antra – vietinė kova dėl valdžios. Rusiška žiniasklaida, žinoma, aiškina, kad dėl visko kaltas Porošenkos režimas, kaip ir Bednovo, Driomovo, Mozgovojaus (neaiškiomis aplinkybėmis nužudyti žinomi LLR lauko vadai) atvejais. Tik sunkiai tikisi. Jeigu galima buvo likviduoti minėtus žmones, nepalankius tam tikrų Rusijos ir Luhansko interesų grupių (taip pat susijusių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis) nelegaliam verslui (anglis, narkotikai, humanitarinė pagalba ir pan.), kodėl negalima pašalinti Plotnickio, kuris, galimai, pasijuto pernelyg reikšmingas. Tačiau šį kartą, greičiausiai, buvo tik perspėjimas – sprogmuo paruoštas net papildomų žalojančių elementų nepridėjus. Jeigu žinia nebus išgirsta, kitą kartą „piktieji banderovcai“, turbūt, pasieks savo. Tuo metu Kijeve toliau siautėja N. Savčenka, vis labiau kritikuodama prezidentą. Kad tik jos nenukautų „piktojo separatisto“ kulka, nes ji jau pradėjo rimtai nervinti Ukrainos „patriotus“. Ir štai šiame fone „diversantų Kryme“ epizodas. Kremlius sako – Kijevo teroras. Kijevas – FSB ir Putino fantazijos. Ekspertas T. Ash pakankamai išsamiai išdėstė visas įmanomas ir neįmanomas versijas, kodėl Rusija galėjo organizuoti šią provokaciją, bet neapaiškina, kodėl, pavyzdžiui, Putinas pasirinko Krymą, o ne Donbasą, kur jau seniai galima pereiti į puolimą, apkaltinus Ukrainą Minsko susitarimų žlugdymu, arba kam jam reikalinga konfrontacija, kai Europa beveik subrendo sankcijų atšaukimui, o Trumpas taip nori draugauti. Tuo metu Porošenkai gyvybiškai reikalingas karas dėl vidinių ir išorinių priežasčių, tik gali apsiskaičiuoti – pažadinta meška gali toli nueiti.
Trečioje vietoje ilgai lauktas Putino ir Erdogano susitikimas Sankt-Peterburge. Spaudos konferencijoje buvo pasakyta daug žodžių apie tai, jog šalių santykius reikia grąžinti į ankstesnį lygį. Tačiau visa tai detalės. Esminiai buvo du klausimai: „Turkijos srauto“ ir valstybės politikos Sirijoje (ne)koordinavimo klausimas. Įdomu, kad pirmuoju atveju vėl pabudo Bulgarija, kuri nusprendė, kad projektą galima atnaujinti – matyt gavo naujus nurodymus iš kuratorių, matančių, jog reikalai krypsta nepalankia linkme, gavo. Tačiau Putino atsakas buvo griežtas – reikia gelžbetoninių juridinių garantijų, kurioms kuratoriai, greičiausiai, nepasiruošę, kadangi jų tikėtinas tikslas – kad „srauto“ nebūtų nei su Bulgarija, nei su Turkija. Todėl nenuostabu, kad Maskva teikia pirmenybę Ankarai. Su Sirija viskas daug sudėtingiau. Prieš lyderių susitikimą atrodė, kad Erdoganas pasiruošęs susitarti su Rusija bei Iranu ir baigti Asado režimo destabilizavimo politiką. Tačiau Putinas pažymėjo, jog šis klausimas bus svarstomas atskirai. Kad galutinio sutarimo nėra, gana ryškai pademonstravo ir nelabai patenkinti prezidentų veidai spaudos konferencijos metu. Tiesa, Turkijos užsienio reikalų ministras pažymėjo, kad Ankara pasiruošusi kalbėti su Maskva apie bendrą operaciją prieš „Islamo valstybę“ ir net prabilo apie šalies pasitraukimo iš NATO galimybę. Tačiau Alepo šturmas tęsiasi, ir niekas dar neaišku...