J. Timošenka: „Tiek ašarų, prakeiksmų ir beviltiškumo aš nemačiau niekada! Aš pirmą kartą išgirdau reikalavimą – jeigu demokratinės jėgos, kurios dabar yra valdžioje, nesugeba valdyti šalies, tegul išeina ir grąžina „nusikaltėlišką valdžią“, kuri darė žmonėms geriau“. Asociatyvi asociatyvių archyvų nuotr. |
Pilietinė parama Lietuvos saugumo sistemai ir Leonido Donskio netektis. Sirijos cirkas ir Ukrainos revoliucijos pagyrios. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...
Lietuva
Pirmoje vietoje mūsų energetiniai reikalai-reikaliukai. Pirmiausia pažymėtina, kad Europos Audito rūmai (EAR) siūlo nuo 2020 m. nebetęsti Ignalinos atominės elektrinės (AE) specialių uždarymo finansavimo programų: procesas galėtų būti finansuojamas iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų, tačiau šalis turėtų įsipareigoti griežtai laikytis konkrečių projektų terminų ir pati finansuoti dalį darbų. EAR skaičiavimu, Ignalinos AE uždarymui trūksta dar 1,56 mlrd. eurų (palyginimui, Kozlodujaus elektrinei Bulgarijoje ir Bohunicės jėgainei Slovakijoje – atitinkamai 28 mln. ir 92 mln. eurų). Pasak auditorių, visos trys valstybės sukūrė laikiną atliekų tvarkymo infrastruktūrą, tačiau daugelis projektų, ypač Ignalinos AE atveju, vėlavo. Žinoma, vėlavo: kam skubėti, kai pinigai mokami, o naudoti juos galima ilgai ir planingai, aiškinant atsilikimą nuo grafiko įvairiais veiksniais (pavyzdžiui, nesutarimais su Rusijos kapitalo Vokietijos įmonių „Nukem Technologies“ ir GNS konsorciumu). Bet kada nors pasaka baigiasi, ir reikia pradėti vykdyti įsipareigojimus, o ne imituoti procesą. Signalas pasiųstas. Tuo pat metu Lietuva sieks, kad Švedijos teismas panaikintų Stokholmo arbitražo sprendimą dėl ginčo su Rusijos dujų koncernu „Gazprom“, pagal kurį mūsų šalis neatgavo pusantro milijardo eurų dujų permokos. Ir nors teisininkai sako, kad šansai tik teoriniai, naujam teismui pinigų kažkodėl negaila (arbitražas kainavo 9 mln. eurų). Gal irgi procesas kam nors svarbesnis už rezultatą?
Antroje vietoje Lietuvos saugumas. Pirmiausiai, kaip parašė britų „Times“, Baltijos valstybės ir Lenkija kritiškai žiūri į ES kariuomenės projektą, kadangi, jų nuomone, ši iniciatyva blogai derinasi su NATO kaip Europos saugumo pamatu. Tai sunku suprasti, jeigu manyti, jog turėtume mąstyti europietiškai. Pagaliau, pastoviai sakoma, kad Europos Sąjungai reikia daugiau savarankiško karinio potencialo, kad amerikiečiams nereikėtų nuolat gelbėti savo partnerių krizinėse situacijose. Tačiau kai tik prasideda praktinės kalbos šioje srityje, iš karto atsiranda pasipriešinimas, kuris suprantamas, jeigu mąstyti amerikietiškai – kaip tai darome mes, kadangi toks yra mūsų strateginis pasirinkimas. Taip ir gyvename: namas Europoje, o apsauga už Atlanto. O tuo metu už visuomenės (!) surinktus pinigus mūsų pasididžiavimui – antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“ – nupirktos šešios neperšaunamos liemenės. Reiškia didžiąją strategiją turime ir „auksinėms šakutėms“ pinigų randame (jau nekalbant apie 2 procentus BVP gynybai), o policijos elitui tegul piliečiai padeda.
Trečioje vietoje filosofo Leonido Donskio, kuriam buvo tik 54 metai, mirtis. Neteko pažinoti jo asmeniškai, todėl tegul kalba tie, kuriems profesorius buvo artimas draugas ir bendražygis. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis: „Tai didžiulė netektis, kartu su juo išėjo ir universiteto dalis. L. Donskis buvo ir filosofijos, ir politikos, ir kitų mokslų grandas“. Prezidentas Valdas Adamkus: „Manau, kad L. Donskis buvo Lietuvos gyvenime šviesulys, ne tik moksle, bet ir valstybės, visuomeniniame gyvenime“. VDU profesorius Gintautas Mažeikis: „Prašau visus pagerbti mintimis ir jausmais. O atminimo kalbos ir rašymai bus vėliau. Liko nutraukti mylimi ir draugystės santykiai, pradėtos ir nebaigtos knygos, pakviesti ir nesutikti draugai, įpusėti projektai... Tačiau, bet kokiu atveju, Leonidai – ilsėkis ramybėje, o mes tavo darbus pagal galimybes užbaigsime, draugus priimsime ir santykius tęsime“. Mirties nėra, jeigu atmintis gyva.
Užsienis
Pirmoje vietoje JAV ir Rusijos santykių Sirijoje cirkas. Lavrovas su Keriu sėdi valandų valandas, kad pasiektų kažkokį susitarimą, kuris pristatomas kaip didžiulis proveržis. Bet viskas žlunga akimirksniu. Iš pradžių Putinas pareiškia, jog „partneriai“ Vašingtone nori išsaugoti karinį Asado opozicijos potencialą, o po to amerikiečiai įžūliai „per klaidą“ subombarduoja Sirijos kariuomenę, po ko prasideda islamistų puolimas. Tuo pat metu Amerikos atstovė JTO šneka visokiausias nesąmones, kaltindama cinizmu Rusiją. Galiausiai užpuolama Jungtinių Tautų humanitarinė kolona, ir vėl Baltiesiems rūmams be jokio tyrimo kalta Maskva. Išvados dvi, labai paprastos. Pirma, Obama jau visiškai nieko nekontroliuoja, ir kalbėtis su juo beprasmiška. Antra, „vanagai“ JAV elite, kuriems reikalingas chaosas, o ne taika Sirijoje ir visame regione, tiesiog siautėja tiek karinėje, tiek informacinėje srityje. Toks tiesmukas geopolitinis chamiškumas šokiravo net Kremlių, ir paliaubos baigėsi. Kaip sakoma, išgyvena stipriausias (beje, pasirodė gandas, kad už ataką prieš Asado kariuomenę rusai subombardavo užsienio specialiųjų tarnybų centrą Sirijos teritorijoje).
Antroje vietoje Ukraina, kuriai naujienos kaskart vis blogesnės. Štai ir atėjo tas laikas. Kaip pareiškė Julija Timošenko: „Tiek ašarų, prakeiksmų ir beviltiškumo aš nemačiau niekada! Aš pirmą kartą išgirdau reikalavimą – jeigu demokratinės jėgos, kurios dabar yra valdžioje, nesugeba valdyti šalies, tegul išeina ir grąžina „nusikaltėlišką valdžią“, kuri darė žmonėms geriau,“ - apibendrino politikė Lvovo (!) gyventojų nuotaikas, pabrėždama, jog „ukrainiečiai vertina dabartinę Kijevo vykdomą politiką kaip sąmoningą ir sisteminį genocidą“.
Tarptautiniame fronte irgi nieko gero. Iš pradžių nauja JAV ambasadorė Ukrainoje pasiūlė Kijevui palaukti Krymo kaip savo nepriklausomybės laukė Baltijos valstybės SSRS sudėtyje. Kitaip tariant, reikia tikėtis Rusijos subyrėjimo – gal rytoj, o gal niekada. Toliau draugas Bidenas perspėjo, kad reikia vykdyti politines ir ekonomines reformas, nes mažiausiai penkios ES šalys laukia preteksto atsisakyti sankcijų Rusijos atžvilgiu. Ir neduok Dieve, laimės Trumpas, kuris, skirtingai nuo Clinton, nusprendė net nesusitikinėti su Porošenka jo apsilankymo JTO metu. Dar laukiame daugiau Nyderlandų išvadų apie Donbase numuštą Boingą. Gal bent šiuo atveju Ukrainai pasiseks...
Trečioje vietoje ES suvažiavimas Slovakijoje. Nukeltas žemyn, nes kaip visada susirinko labiau pakalbėti, nei kažką nuspręsti ir padaryti. Kritinė situacija, kritinė nuomonių fragmentacija – tokios buvo ES lyderių mintys prieš susirinkimą. Problemų krūva: Brexit, pabėgėliai, ekonominė politika, federalizacija, - ir nei vienoje srityje nėra sutarimo. Išstojimo derybos su Londonu niekaip neprasideda, migrantų banga visus išvargino (ypač Vyšegrado ketvertą), pietiniams regionams netinka antikrizinė taupymo strategija, o europinės kariuomenės idėją, kaip minėta, atmeta JAV sąjungininkai Europoje (Baltijos valstybės ir Lenkija). Atrodo, rimčiau būti negali, bet susitikimai niekuo nesibaigia. Čia kaip viename anekdote. Dievo užmirštame Rusijos miestelyje vyrukai, nusipirkę pigios degtinės, susirenka garaže ir pakelią stiklinę su žodžiais: „Gyvenimas gerėja!“ Tuo metu Prancūzijos pilyje sėdi du aristokratai su konjaku rankoje ir su liūdesiu konstatuoja: „Europa ties riba...“ Apibendrinant, galima teigti, kad apie ES mirtį kalbėti per anksti, bet metas rimtiems strateginiams sprendimams tikrai atėjo, jeigu Europos Sąjunga iš tiesų pretenduoja į globalaus galios cento vaidmenį. Tačiau net jei Europai nepavyks efektyviai įveikti kilusių iššūkių, ji neišnyks. Tiesiog tai bus kitokia Europa...