Lietuva ir užsienis per savaitę

Margarita Šešelgytė, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja. Nuotr. tspmi.vu.lt

„Gerėjantis“ Lietuvos gyvenimas ir „Sputniknews.lt“. Lenkijos Maidanas ir NATO „drąsa“ Sirijoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Be komentarų

Dar viena Lietuvos „ekspertų“ diskusija apie užsienio politiką LRT forume:

Pirmoje vietoje „gerėjantis“ Lietuvos gyvenimas. Naujausioje Europos Lyčių lygybės instituto ataskaitoje „Skurdas, lytis ir daugialypės nelygybės“ pažymima, kad nuo 2014 m. skurdo lygis šalyje auga. Skurde gyvena beveik kas trečia moteris (29 proc.) ir kas ketvirtas vyras (25 proc.). Tuo tarpu Lietuvos bankas prognozuoja, kad 2017 m. šalies ūkis augs 2,4 proc., taigi sparčiau nei šiemet (2 proc.), tačiau ne tiek daug, kiek prognozuota. Ekonomikos prognozių mažinimą lemia mažesnis eksportas ir investicijos. Ilgesnio laikotarpio ekonomikos augimą vis labiau ribos nepalankios demografinės tendencijos. Ir vis tik augimas. Bet štai kita apklausa – teigiamų poslinkių šalies gyvenime įžvelgia 40 proc. respondentų, 59 proc. tvirtino, kad reikalai Lietuvoje krypsta į blogąją pusę. Ir šiame fone „valstiečiai“ žiemos viduryje nusprendė naikinti lengvatą šildymui. Galiausiai paliko pusmečiui. Kaip teisingai pažymėjo konservatorė M. Navickienė: „Mes matome Ramūną Karbauskį ir „valstiečius“, kurie startuoja su iniciatyva naikinti PVM lengvatą, tada mes matome socialdemokratus startuojančius, kaip koalicijos partnerius su iniciatyva pratęsti PVM lengvatą, lygiai taip pat mes matome buvusią socialdemokratų Vyriausybę, kuri biudžete nenumatė jokių lėšų ir galimybių pratęsti šitą lengvatą. Šiandien mes matome R. Karbauskį, persigalvojusį dėl pradinės pozicijos, ir Saulių Skvernelį, prieštaraujantį šitam persigalvojimui, bei suglumusius Lietuvos gyventojus. Aš tiesiog noriu pasisakyti už tai, kad mes matytume kuo toliau tuo mažiau tokio politinio chaoso ir bertvarkės socialiai jautriausiais Lietuvai klausimais“. Kažkas panašaus įvyko ir su Civilinio kodekso pataisomis. Prezidentė nusprendė jas vetuoti, ir ką Jūs manote – Seimas atsižvelgė į D. Grybauskaitės poziciją ir jų atsisakė. Kitaip tariant, „valstiečiai“ dar kartą iš pradžių padarė, o po to pagalvojo. Gerai bent tai, kad apsigalvojo. Tarp kitko, S. Skvernelis ketina prie Vyriausybės steigti „Krizių valdymo centrą“. Tačiau jeigu krizės jame bus sprendžiamos kaip šildymo lengvatos klausimas, nieko gero laukti neverta. O reitingai toliau kelia premjerą ir R. Karbauskį į populiarumo viršūnes.

Antroje vietoje pokyčiai žemesnėje Lietuvos partinės sistemos lygoje. Iš pradžių „Tvarka ir teisingumas“ išrinko naują pirmininką, kuriuo tapo R. Žemaitaitis. Taip, partija pateko į Seimą, vargais negalais įveikusi rinkiminį barjerą, bet jai akivaizdžiai trūksta naujų veidų ir naujos idėjos, ir paprastas pavadinimo pakeitimas šiuo atveju nepadės. Jeigu niekas nepasikeis, po dar vienų rinkimų „tvarkiečiai“ gali sulaukti „darbiečių“ likimo. Pastarieji irgi išrinko naują lyderę – Ž. Pinskuvienę, po ko narystę partijoje sustabdė V. Mazuronis, o laikinai jai vadovavęs V. Gapšys pasakė „viso gero“. Po tokių įvykių tik du keliai – arba su kuo nors jungtis (kad ir su tais pačiais „tvarkiečiais“), arba į politines kapines. Bendrai paėmus, galima konstatuoti, kad buvusi valdančioji koalicija patyrė visišką krachą, ir šiandien net sisteminės socdemų partijos prezidiumo narys G. Paluckas teigia, kad „valstiečiai“ įviliojo juos į spąstus, siekdami turėti šalia tylius ir paklusnius partnerius (ir tai jau nekalbant apie didelius nesutarimus organizacijos viduje). Trumpai sakant, kairieji giliame nokdaune, dešinieji pasimetę ir bando stabilizuotis, o valdžioje neaišku kas.

Trečioje vietoje pavojus iš niekur – pradėjo veikti Sputniknews.lt. Kol kas sunku pasakyti, ar jis bus populiarus Lietuvoje, bet mūsų specialiosios tarnybos visuomenės apie šio rusiškos propagandos ruporo veiklos pradžią net neperspėjo. Bet tai jau nestebina. Pasirodo, „Lietuvos geležinkeliai“ bendradarbiauja su Rusijos bendrove „Baltkran“, kuri šią vasarą Šeštokų geležinkelio stotyje (Lazdijų rajonas) montavo ožinį kraną kaip tik tuo metu, kai NATO sąjungininkų pajėgos ten vykdė karinės technikos bei ginkluotės logistikos darbus, rengiantis didžiausioms Baltijos šalyse karinėms pratyboms „Kardo kirtis“. Kaip pažymėjo vietos gyventojas: „Mūsų vaikus, norinčius nusifotografuoti prie tų mašinų, kareiviai vijo tolyn, sakydami, kad nevalia. Tuomet ir nusistebėjome, kad vaikus vaiko, o tai, kad juos iš aukštai stebi kokia dešimt Rusijos įmonės agentų – niekam neužkliūva“. Svarbiausia, apie tokį „Lietuvos geležinkelių“ sandorį nieko nežinojo ne tik Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas ir Krašto apsaugos ministerija, bet ir Valstybės saugumo departamentas bei šalies Prezidentūra. Beje, Susisiekimo ministras R. Masiulis, pristatydamas naują „Lietuvos geležinkelių“ vadovą M. Bartušką, pažymėjo, jog jis turi daug patirties, bendradarbiaujant su partneriais Rusijoje ir Baltarusijoje, „kas šiame darbe yra labai svarbu“. O Jūs sakote: „SPUTNIK!“ Ir desertas. Lietuvos užsienio politikos vykdytojai bando įtikinti visus, kad Kremlius yra grėsmė ir problema, ir aiškina, kad Vakaruose mūsų pozicija girdima. Tačiau štai autoritetingas žurnalas „Foreign Policy“ parašė, kad Trampo iniciatyva Rusija gali būti oficialiai išbraukta iš pagrindinių grėsmių Amerikai sąrašo. Ką darysime tokiu atveju, neaišku.

Užsienis

Be komentarų

„Foreign Policy“ straipsnis: „Vakarai turi tikėtis, kad Merkel pralamės“.

„Foreign Policy“ straipsnis „Metas atlikti NATO auditą“ ir žinia, kad rastas negyvas su kulka galvoje NATO auditorius.

Ukrainos „Razumkovo centro“ apklausos rezultatai: 51,1 proc. ukrainiečių mano, kad rusai yra broliška tauta, 33,8 proc. apklaustųjų su tuo nesutinka.

Retas dalykas. Pirmoje vietoje Lenkija. Ten, atrodo, bręsta savo Maidanas. Žmonės blokuoja parlamentą, protestuodami prieš valdžios savivalę ir populizmą įvairiose srityse. Jau buvo susirėmimai su policija. Paskutiniu lašu, perpildžiusiu tautos kantrybės taurę, tapo valdančiųjų ketinimas apriboti žiniasklaidos darbą Seime ir naujas biudžetas, kuris, anot opozicijos buvo patvirtintas neteisėtai. Galima kaltinti J. Kaczynskio ir prezidento A. Dudos oponentus tuo, kad jie sąmoningai destabilizuoja padėtį šalyje, bet kreivas veidas ne veidrodžio problema. PiS partija pati kalta dėl to, kas vyksta, pradedant nuo jos inicijuotos Konstitucinio Teismo pertvarkos ir baigiant susirinkimų laisvės apribojimu. Opozicija tik naudojasi valdančiųjų klaidomis, o kas svarbiausia – Briuselis, kur vis garsiau kalbama apie Lenkijos balso teisės ES ribojimą, visai ne prieš valdžios kaitą šalyje į adekvatesnę ir sukalbamesnę. Įdomu tik, ar sutiks su „spalvotos revoliucijos“ scenarijumi. Neremk Maidano, nes vieną dieną jis gali ateiti pas tave...

Antroje vietoje kasmetinis Putino bendravimas su žurnalistais. Kaip visada, įdomių pareiškimų buvo daug – visko nepaminėsi. Todėl didesnį dėmesį galima skirti užsienio politikai. Pagrindine fraze pastaruoju atveju tapo ši: „Mes nemanome, kad esame kalti dėl to, kas įvyko,“ – pareiškė Rusijos vadovas, komentuodamas pablogėjusius santykius su JAV ir ES. Kitaip tariant, Vakarams rinktis, ar jie nori bendradarbiauti su Maskva, ar ne. Trampas, atrodo, nori, ir šiame kontekste Putinas pažymėjo: „Niekas, išskyrus mus, netikėjo, kad jis nugalės,“ – kas nuskambėjo ne kaip tikėjimas, o kaip žinojimas. O tiems, kas kovojo su Trampu, patarė: „Reikia mokėti pralaimėti“. Dabar, matyt, Europos Sąjungos (Prancūzijos ir Vokietijos), iš kurios Rusijos prezidentas tikisi vieningo (suprask, federacinio) balso, eilė. Įvertino jis ir Ukrainos situaciją: ukrainiečiams pasiūlė padaryti taip, kad Donbase jų kariuomenės nevadintų okupacine, o europiečius, ryškiai pasityčiodamas iš jų baimių ir apgaulingų pažadų, paragino suteikti Ukrainos gyventojams bevizį režimą su leidimu dirbti. Pagaliau, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose buvo užfiksuotas ašies Maskva-Teheranas-Ankara susiformavimas, pabrėžiant partnerystės su Turkija svarbą. Kalbėdamas apie pačios Rusijos raidą, Putinas išreiškė viltį, kad šaliai pavyks įsipaišyti į technologinę pasaulio revoliuciją. Pažiūrėsime, ar pavyks iš „Rosneft“ padaryti „Apple“.

Trečioje vietoje Sirija. Šiuo atveju „degina napalmu“ NATO Generalinis sekretorius J. Stoltenbergas. Aiškindamas, kodėl gi Aljansas neįsikiša į Sirijos konfliktą, jis pareiškė: „Stebėdami situaciją Sirijoje, NATO partneriai priėjo prie išvados, kad kariuomenės panaudojimas siaubingą situaciją padarytų dar siaubingesne. Mes labai rizikuotume, kad tai taps didesniu regioniniu konfliktu arba kad žus dar daugiau nekaltų žmonių. Jei mes į kiekvieną problemą, kiekvieną humanitarinę katastrofą reaguotume karinėmis priemonėmis, pasaulyje galiausiai būtų dar daugiau karų ir kančios“. Jugoslavijoje ir prieš Belgrado bombardavimą jie kažkodėl apie tai negalvojo, o kova su „Islamo valstybe“ ir kitais galvažudžiais, kurie masiškai naikina taikius gyventojus jau kelis metus, pasirodo, pareikalaus dar daugiau aukų. Matyt, ponas Stoltenbergas pirmiausiai turėjo omenyje NATO kareivius, kurių niekas Vakaruose nenori aukoti vardan kažkokių sirų. Tegul durniai rusai siunčia savo specpajėgas, o mes iš šalies pažiūrėsime, pakritikuosime, o gal dar ir ginklų „nuosaikiai opozicijai“ duosime. Trumpai tariant, geriau jau nieko nesakytų. O tuo metu Turkijoje kažkoks „psichas“ nužudė Rusijos ambasadorių, ir kas „keisčiausia“ – prieš pat Ankaros, Teherano ir Maskvos derybas dėl Sirijos ateities. Akivaizdu, kad tam tikras jėgas Vašingtone tokie formatai tiesiog siutina, bet laikai, atrodo, pasikeitė, ir net J. McCainas sako, kad Amerika daugiau ne pasaulio lyderė. Let‘s make the World great again together...