Per tris mėnesius Lietuvoje radikaliai pasikeitė valstybės atsakomybės samprata, ekonominės galimybės ir griežtas tonas. Kalbame apie pabėgėlių klausimą, kuris jau seniai yra pagrindinė ES problema, nors kai kurie mūsų politikai mano, kad tai netikėtumas, kuris visus staiga užgriuvo.
Gegužės mėnesį Europos Komisija (EK), pradėjusi svarstyti pabėgėlių kvotų klausimą, Lietuvai pasiūlė priimti 710 pabėgėlių. Į tai pirmiausia atsakė šalies prezidentė, pareiškusi, kad EK planui nepritaria ir remia valstybių savanoriškumo principą prisiimant atsakomybę.
Apie Lietuvos nepasirengimą priimti tiek daug imigrantų pasisakė ir šalies premjeras, patikslinęs: „Mes esame kalbėję ir taręsi Vyriausybėje, ir ruošiame Vyriausybės nutarimo projektą. Ir tame projekte yra numatyta nuo 30 iki 40 (pabėgėlių)“.
Net vidaus reikalų ministras neteikė didesnių vilčių, nes, pasak Sauliaus Skvernelio, „net ir įtempus visus pajėgumus“, daugiausiai galėtume priimti 40 ar 50 žmonių.
Liepos mėnesį situacija staiga pasikeitė. ES Lietuvos paprašė priimti 325 pabėgėlius per dvejus metus. Šiuo skaičiumi pasidžiaugė prezidentė, paaiškinus, kad tai dvigubai mažesnis skaičius už anksčiau siūlytąjį.
Tačiau pabėgėliams plūstant į Europa šimtais tūkstančių, ES suprato, kad situacijos suvaldyti nepavyks ir jai tekusią atsakomybę dėl karo niokojamose srityse atsidūrusių žmonių teks prisiimti daug didesniu mastu. Rugsėjo mėnesio duomenimis, EK planuoja Lietuvai skirti 2146 pabėgėlius.
Ką tai reiškia? Kad Lietuva, įstojusi į ES ir savanoriškai pritarusi visiems ES veiksmams bei solidarumo politikai, privalo vykdyti visus reikalavimus. Nesvarbu, ar kalbėsime apie bankų sistemą – stodami į turtingųjų klubą įsipareigojome besąlygiškai sunaikinti litą, ar karinius veiksmus, ar pasaulio politinių krizių valdymą, – viską turime prisiimti drauge ir spręsti drauge.
Įstojusi į NATO, Lietuva yra vienodai atsakinga už visus Aljanso karinius veiksmus, vykdomus pasaulyje. Vadinasi, ir dėl Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje vykdytų taikos misijų mes esame tiesiogiai atsakingi. Tad kodėl staiga galėtume būti neatsakingi už karo pabėgėlius?
Jei jau vardan demokratijos susitepėme rankas krauju, drauge su visomis ES ir NATO valstybėmis privalome solidarizuotis ir vykdyti tai, kas privaloma. Jei viso to kas nors nežinote, dar kartą pasiskaitykite stojimo į ES daugiau kaip penkių tūkstančių puslapių sutartį, – joje viskas parašyta, už ką balsavome referendume 2003 m. gegužės 11 ir 12 dienomis.
Nesolidu politikams verkšlenti ir aiškinti apie fizinį ar ekonominį, juo labiau – moralinį nepasirengimą spręsti bendras ES problemas.
Buvome ir esame pasirengę priimti visus milijardinius piniginius srautus, padėjusius Lietuvai atsistoti ant kojų ir tapti trečia nuo galo ES valstybe, visas kultūros programas, konsultacijas, socialines programas, kurias mums pasiūlė ES partnerės. Net gerai veikiančią atominę elektrinę uždarėme vardan bendros ES gerovės. Priėmėme ir dar prašome bendrų karinių pratybų, ginklų, oro erdvės apsaugos iš NATO.
Todėl kalbėti apie nepasirengimą priimti pabėgėlius ar nežinojimą, kaip šią situaciją spręsti, yra mažų mažiausiai neeuropietiška ir labai neatsakinga. Jei EK lieps – turėsime priimti kad ir 10 ar 20 tūkstančių pabėgėlių. Svarbiau būtų pradėti rūpintis tuo, kad tie pabėgėliai iš čia nebėgtų taip, kaip bėga lietuviai iš savo gimtojo krašto.
Šaltinis: lrs.lt