Lietuvių architektūra ima Rygą: Nacionalinio meno muziejaus rekonstrukcija

Po drumzlino ir nevaisingo lietuviškų architektūrinių konkursų marazmo, skandinančio kiekvieną bent kiek grynesnę idėją, o svarbiausia, pačią garbingų varžybų esmę – teisę į objektyvumą, žinia iš Latvijos sostinės skamba it angelų trimitai. Prieš 3 metus Nacionalinio meno muziejaus tarptautinį konkursą laimėjusių jaunų lietuvaičių pojektas pradedamas įgyvendinti.

Kaip portalui PILOTAS.LT teigė vienas Latvijos nacionalinio meno muziejaus autorių Vytautas Biekša, projektas buvo parengtas sklandžiai ir be didesnių trikdžių ir pernai  perduotas Rygos muziejininkams. Jungtinis Lietuvos projektuotojų kolektyvas parengė visus XX a. pradžios muziejaus pastato rekonstrukcijos, plėtros ir interjero projektus bei sąmatas.

Kuriant projektą dirbo gausi ir ambicinga jaunų architektų komanda: studijos „Processoffice“ architektai – Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas ir Sandra Šlepikaitė bei studijos „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai – Andrius Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė ir Rasa Mizaraitė.

Neseniai prasidėjusias statybas planuojama baigti iki 2015-ųjų rugpjūčio, o bendra objekto sąmata siekia  24 mln. latų.

Latvijos nacionalinio meno muziejaus rekonstrukciją vykdo žinoma ir didelė latvių statybos bendrovė RE&RE. Be jos, anot architekto V. Biekšos, objekte triūsia ir ne viena specializuota įmonė iš Lietuvos.

Šis sudėtingas, subtilus ir didelio masto projektas Rygoje stebina mažų mažiausiai trimis aspektais. Pirma, kad latviai „leido“ laimėti konkursą jaunai, gabiai, bet neįtakingai architektų komandai iš artimojo (ne „brendinio“) užsienio. Antra, kad latviai „leido“ konkursą laimėjusiam jaunimo kolektyvui su akivaizdžiais konjunktūriniais trūkumais parengti dar ir statybos projektą. Be to (trečia !), to projekto neišdarkė, nesubuitino, nenusausino, nesubanalino, nenuracionalizavo iki neatpažįstamumo ir tiesiog gerbė konkursą laimėjusią architektūrinę koncepciją ir jos autorius...

Šioje teksto vietoje jautresnė ausis išgirs, kaip plyšta architekto Valentino Mazuronio (jis ir aplinkos ministras) balti kaip sniegas marškiniai ant krūtinės, kaip skrenda nuo stalo baltas, dar beveik nekaltas architektės Jūratės Juozaitienės (ji – ir ministro pirmininko patarėja aplinkos apsaugai) „eplas“, kaip dūžta į sieną „vudyaleniški“ architekto Henriko Žukausko (jis – ir premjero visuomeninis patarėjas) akiniai. Dar jautresnė ausis, esant mėnesienai, gali išgirsti ir tylų kūkčiojimą pasakomis apipintoje Architektų pilaitėje. Ar net kiek desperatišką „Jėzau, net ir latviai mus...“

Tačiau normali, tradicinė skaitytojo klausa neturėtų pagauti jokių šalutinių garsų, virpesių ir trikdžių – viskas yra, kaip yra...

www.pilotas.lt