Lietuvių kalbos muzika (skambesiai, panašumai, reikšmės)
Rodos, taip paprasta. Kiekvienąkart, kai atverčiam knygą – ką matom, tą skaitom, tą girdim. Pirmiausia girdim savo balsą vidujai ir menamai atpažįstam save kaip skaitytoją. Po to tik vidujai matom tai – ką, ir apie ką skaitom. Įsijautę į skaitymą galim ir girdėti. Matymas su skaitymu (skaitau, reiškia matau) sukuria vidinį, ypatingą kiekvieno skaitytojo girdėjimą. Tai žinoma privatu ir individualu, bet tikrų knygų skaitytojų-gurmanų tarpe vizualizacijos ir girdėjimai dažniausiai būna šiek tiek panašūs. Tai dėl autorių kūrybinių savybių ir sugebėjimų – sukurt, nutapyt ir įgarsint.
Taip – įgarsint, nes kiekvieno teksto ritmika priverčia virpėt ir balso stygas beskaitant kokį bestselerį ar trilerį. Būtent, kriminaliniuse tekstuose užvedanti ritmika pradeda kinkuot galvą skaitytojui net nepajutus. Proza ir epika veikia raminančiai. Neskubus ir neritmiškas tekstas leidžia skaitytojui giliau kvėpuot ir gėrėtis autoriaus sukurtais tapybiškais vaizdais, stabtelėt, pafantazuot.Tačiau, kur girdėta, kad rašytoją kas vadintų dar ir kompozitorium ir tapytoju? Nors kompozicijos ir dramaturgijos taisyklės mene panašios ir taikytinos visiems, ne tik čia paminėtiems trims menininkams. Tai nusakoma vienu žodžiu – kūryba, o meninė, profesinė amato sritis – kūrybinė veikla, meistrystė. Tačiau apie kalbą?
Kas kita kalbos muzika – kalbos skambesys, ritmika, intonacijos, glissando, ilgosios balsių gaidos, nudainavimai ir paklykavimai, švokščiantys, dunksintys bei šokinėjantys ir sproginėjantys priebalsiai. Kalbų skambėjimo tyrinėjimas nuo seniausiai pasaulyje atsiradusių ir išlikusių kalbų, raštų – iki vėlesnių laikų kalbų ir raštų transformacijų, kurių ženklų galima aptikti ir dabar ir kurias atsekti gali tik aukščiausios prabos tyrinėtojai, taigi – iki šių dienų ivairių kalbų skambesiai yra atkeliavę iš gilios gilios praeities. Tai ilgas kelias epochų, kultūrų ir kalbų maišalynėje, kurį atsekti nepaprastai sunku. Galime tik džiaugtis ir kaskartą džiaugiamės aptikę panašumą ir pajutę kokį nors giminingumą tai ar kitai kalbai.Tai plati dirva moksliniams kalbos muzikos tyrinėjimams, sakyčiau savotiška kalbos archeologija. Čia ne tik lyginamoji kalbotyra, bet ir savotiška lingvistinė matematika, kur žodžių šaknų ir galūnių dariniai savaip provokuoja, kviečia žaist ir lygint, tapatint, ieškot tam tikrų raktų, bandyt atrakint tuos panašumus, sąskambius, žodžius ?.. Šiuo atveju mums būtų prigimtinai artimiausias ir galbūt suprantamiausias baltų kalbų panašumo ir sanskrito tyrimas, jo įtaka ir gretinimas su kitomis Europos, Azijos kalbomis, jo paplitimo ženklai, transformacijos, kitimai, virsmai ir skoliniai kitose kalbose, tarmėse, bet pirmiausiai mūsų gimtojoje lietuvių kalboje. Taigi – pažindami ir atpažindami šių kalbų panašumus ir giminystę, galim ieškot tų panašumų ir labiau nutolusiose kalbose ir kartais rast įdomių atsakymų, netikėtų atradimų – ne tik šukių, bet gal ir tikrų lobių, turint omeny tautos, kultūros ir valstybės istoriją ? Tataigi, kaip sakė dzūkas dr. Mataulis – neskubėkim lėkt, ba susgurysim šnoblius. Čia juokas toks, kad verta atkreipt dėmesį net ir į mažą detalę, kuri kartais tampa svarbiu raktu bandant įmint kokią nors amžių mįslę, o tada, atrakinus, pasipila įdomiausi dalykai.
Kad ir apie krikščionybės sunaikintą ir vos nesuspėjusią tapti valstybe, sūduvių-jotvingių genties-tautos kalbą, kurios rašytinius paminklus aptikęs baltarusis garbingai juos pristatė Vilniun, ten kur ir reikia. Iš nedaugelio išlikusių jotvingių kalbos (šnektos,tarmės) žodžių-raktų buvo iškoduota-atrakinta daugybė žodžių-žodelių – vietovardžių, vandenvardžių. Pagaliau, gražiai pakalbinti – jie ir patys atsirakino (!). Todėl mokslo vyrai, o ir mes visi šiandien galim ir patys pabandyt bandyt kalbėt, improvizuot jotvingiškai, numetę savo, ačiūdie, tik trim raidukėm-šnypštukėm Č, Š, Ž varneles, o veiksmažodžiukam pakirpę uodegas – darid, esd, dainid, vietoj – daryti, ėsti, dainuoti. Beje, dzūkai iki šiol taip ir taria – daryt, ėst, dainuot ir t.t.
Na, dar – pasikloję žemėlapį galim bandyt restauruot-sulietuvint jotvingiškus vietovardžius ir vandenvardžius, grąžindami ant C, S, Z varneles. Bet, patikėkit, tikrai nesižavėsim tokiais sugrąžintais sulietuvinimais – Šuvalkais, Šūduva, Šeirijais, Laždžijais, ar Žapsio, Šuvingio ežeru, kitais pavadinimais, vardais. Turbūt nustebę sustosim ties Šešupe, susimąstysim ir pripažinsim jotvingių Sesupę – sesers upę (?), nors, galta Sesupa kilusiš – čia supa (cia, se supa), vingiuoja? O kur dar dzūkiškas sopa – skauda ?.. Tad dar neskubėkim kalt to lietuviško teisybės kuolo „čia mano“ vardu. Dar pažiūrėkim, pagalvokim, pasverkim viską ir pasvarstykim kartu sutarę, kur tie mūsų žodeliai pasklidę, kur jų šaknys.
Va, už Lietuvos sienos, rodos, čia pat, kur mūsų buvusios LDK miesteliai – Seinai (Seiny), Alštynė (Olsztyn), čia jau skaitom lenkiškus pavadinimus ir atpažįstam tas savo kalbos švokščiančias priebalses iš klausos, bet užrašytas jau kitaip, po dvi už vieną - CZ, SZ, RZ. Ir galvoji kasydamasis pakaušį – raidės ne vištos, bet čia už mūsų vieną – dvi duoda.Tai va tau, žmogau, raktai-mįslės – tik mislyk, tik suk galvęlę. O ką, jeigu lenkams paskolint, ar visai atiduot, padovanot tas mūsų tris lietuviškas šnypštukes Č, Š, Ž ? Praskaidrėtų, sutrumpėtų rašyba, sumažėtų spaudos lankų, suplonėtų knygos,.. Negi blogai atrodytų, sakykim, tokie žodžiai: kryžius – kšyž, prašau – proše, tvarka – požondek, o gal šitą pažondką lenkai iš mūsų pasiskolino – kai duosiu į pažandę, tai ir bus tvarka ?.. Juk čia peršasi pastebima išvada, kad lenkai kaip tikri jotvingiai nenaudoja tų varnelių, bet kažkaip lenkiškai išsisuka iš šios padėties ir su savo lenkiška maniera tas varneles paslepia dvigarsiuose. Skaitai – nematai, nėra, bet tari ir girdi tą švokštimą – yra.
Toliau, muzikuodami ir improvizuodami įvairiais kalbos dariniais – virsmažodžiais, išverstalais, ataudais, aidažodžiais, naujadarais, galim tęst savo garsaraštį toliau ir smagiai pasijuokt iš šitokio džiazo ir iš savęs, tačiau tokiuose žaidimuose visada esti ne tik tikrovės atspindžių, bet ir netikėtų sprendimų, versijų vedančių į tikrus atradimus. Kad ir tokie, juokingi – Sijonas iš sijono, giltinė iš gilės, vėlė iš velėnos, būtis iš putos ir t.t. Na, tą sijoną palikim, bet gilė (gelti, gilintis, giltinė, gylis, gilus, geluonis...) vėlė (velti, suvelti, velėna, veltinis, velnias, velinas, vėlinės, vėlus, velykos, vėluoti, vilkatas, o gal ir Vilnia, Vilnius?..) ir puta (būtis - tai, kas suplakta, sunešta čia pat, byloja buvimą-būtį )neabejotinai įdomūs žodžiai su gana plačia šaknies gimine. Ir tegu tai bus, profesionalų kalba šnekant, ūkanos pro rūką, bet sutikim, kad ir istorijos, kalbotyros mėgėjų improvizacijose esti neblogų užuominų – gero, racionalaus prado, kurį reikia išgrynint, sijot, išsijot, atskirt, bet čia jau tikrų mokslinčių reikalas ir darbas, kurį reikia moksliškai atlikt. Svarbiausia atkreipt dėmesį. Juk toks žinomas sakymas – darbas darbą veja, lygus – žmogiškai, ne tik smalsumo, bet ir išlikimo formulei – uodega burną veja. Bet čia atskirkim valgymą nuo kalbėjimo, nors labai jau knieti surast-atrast tuos pačius artimiausius panašumus, tapatumus, bendras šaknis,priešdėlius, dalelytes ir visa kita.
Jungiant kalbos muziką su matematika, galim skaičiuot, dėliot ir lygint kalbos garsus raštu, o kalbos muzikos skambesius galim tik išklausyt ir fiksuot panašumus. Atrodytų labai paprasta – kolega taria žodžius gimtąja kalba, o aš klausau ir užrašau. Tačiau tai nėra taip jau paprasta vien todėl, kad net gimtosios kalbos tarmės taip sujaukia tuos kalbos padargus – tartį, skambesius, nudainavimus, kad kitąkart sunku ne tik išgirst, bet net ir atpažint gimtąją kalbą. Ką jau kalbėt apie svetimšalių tartį ir jų bandymus teisingai ištart lietuvišką žodį, o dar blogiau kai šitaip ištartą žodį užrašo (taip kaip girdi) irgi svetimšalis raštininkas. Tokia klaida greit pasisėja ir greit sudygsta, o būna – ir ilgam išlieka užrašyta. Todėl, kalbant apie kalbos muziką labai svarbūs dalykai yra klausa ir tartis – gerai išgirst ir tinkamai pakartot, tada teisingai užrašyt.
Bet grįžkim prie savo kalbos muzikos žaidimų.
Tokioms paprastoms kalbos improvizacijoms-pasižodeliavimams labai patogus germanų kalbose galiojantis Grimo dėsnis, kuriame trys poros priebalsių kaitaliojasi ir vartaliojasi pirmyn-atgal – b > p, d > t, g > k. Formaliai galim lengvai, net ir nesusimąstę kaitaliot tas šokinėjančias priebalses kaip papuola ir žiūrėt – kas iš to išeis, kad ir tokiu būdu – banga-panga, dangus-tangus, gandas-kandas . Ir net pabėgę nuo to Grimo dėsnio, galim verst savo vagą – banga-danga-ganda-naga, dangus-tankus-kandus-gandus ir t.t. , bet čia nebus duoto žodžio antrininko, veikiau aidas, rimas, nors ir čia smagių įdomybių esti. Bet tai tik vaikystės laikus primenantis, bet jau tobulesnis žaidimas – ratas-matas-batas, vaikas-laikas-saikas ir t.t. Toliau galim rast-atrast ir tyčinių-netyčinių sutapimų, natūralių darinių – bala-pala, girna-kirna, geras-keras, kur kiekvienas žodis yra savarankiškas, bet – toks tvarkos ieškojimas paneigtų bet kokius dėsnius, nes – jeigu jau virsmas vyksta, tai vyksta nevaldomai ne tik žodžio pradžioj, bet ir viduje. Pavyzdžiui jotvingiškas slėpti-slibd (pd), ir šis – terd-gert(t>g, d>t), dar kiti panašūs pavyzdžiai jau trikdo šį, germanišką Grimo dėsnį, matyt, ne visada mums tinkantį, ar netinkamai pritaikytą, nors to germanizmo, matyt, būta pakankamai, jei jotvingiai susikalbėdavo su prūsais. Atrodo, kad šis dėsnis geriausiai tinka šnekamąjai kalbai, tarčiai ir greičiausiai pasireiškia kalbėsenoje. Čia jį taikydami galim drąsiai išdykaut toliau ir kūrybiškai tęst šiuos tikrai įdomius kalbotyros ieškojimus, remdamiesi patikimais šaltiniais.
Verta paminėti išeivijos lietuvės Jūratės Statkutės de Rosales pritaikytą E. Kanto mintį straipsnyje „Jovingių žodynėlyje slypi raktas“ (Sava Lietuva.lt). Čia yra ir daugiau tikrai įdomių ir tikrai vertingų šios autorės straipsnių-studijų, atradimų, versijų kalbotyros klausimais, kurių aptarimui ir įvertinimui reiktų skirt atskirą ir ypatingą dėmesį.
Toliau šia tema – neseniai tinklapyje radikaliai.lt buvo pateikta Mindaugo Peleckio (Kaktavičiaus) ištrauka iš būsimos knygos apie vandens mitologiją „Vanduo. Nuo Dunojaus iki Bali“. Čia, žinoma, ne tik vandens, bet ir žodžių kelias, kuriuo jie keliauja per tautas, kultūras, skambėdami iš lūpų į lūpas, įveikdami įvairiausius barjerus, keičiasi, įgauna vis kitokį skambesį. Taigi, ir straipsnio autorius, vedamas lietuviškos sutartinės ir kalbos muzikos – melodinio žodžio skambesio, pradeda drąsią, indoeuropietišką vandens kelionę, įsiklausydamas į žodžio skambesius, virsmus kitose kalbose ir kartu žengia nuo mūsų apdainuoto Dunojėlio iki Bali salos Indonezijoje, prie pagrindinės vandens ir Šivos šventyklos Pura Bratan, kurioje trys milijonai gyventojų išpažįsta seniausią vandens tikėjimą priskiriamą šivaizmui ir kartoja kaip ir mes žodelius užkrėstus sanskrito skambesiais nuo Javos salos iki Lietuvos – puta (p>b, gal buta, būtis ?), pura bratan (p>b, gal bura pratan ?), bali (pali ?), kavi (gavi ?). Keista, šie žodžiai lyg ir pažįstami, kažkada girdėti – tikrai labai įdomu ir dar labiau keista ?.. Tikėkimės, kad šiam kalbotyros kely būsimoji knyga bus pakankamai svari, o dabar jau turime keletą žodžių net ir iš būsimos knygos pavadinimo, kurių skambesį galim bandyt patyrinėt, pažaist, šį tą žinodami.
Sakykim, žodžio vanduo kilmė ? Žinom, kad šis žodis giminiškas daugeliui indoeuropietiškų kalbų, tačiau be latviško ūdens, žemaitiško ūdos(dugninės meškerės, kitur „šniūrais“ vadinamos) ir rusiško voda, mes, lietuviai, savo vandenėliui vargu ar daugiau surasim ką giminiška? Lyginamos kalbotyros specialistai, žinoma, pasiūlys ir daugiau nuorodų į vandenį – al-, alma, alna, da-, dan-, danu, gura, gurga, juda, joja, kruta (pabrėžiantys vandens judėjimą).
Labai įdomios lietuviško žodžio žaltys baltiškos variacijos latvių kalboje ir rusų Rytų Pabaltyje, tačiau mums, paprastiems kalbėtojams artimiausias yra Žilvinas, šio vardo trumpiniai Žilva, Žilvis, Žilvė ir kiti, greičiausiai primenantys artimiausius pagal skambesį žodžius, sakykim rusiškus zoloto, zolotinka, zolotnik, o kad ir vokišką salz, ir beveik identišką pagal tartį jotvingišką zalts, latvišką zelta. Įdomi ir tikrai vertinga S. Bagočiūno studija Eglė žalčių karalienė: „Pasakos topografijos paieškos“, kur minimi vardai Zelva, Zalva, Zolvo, upė Želčia, Želačko (gal žalčiuko?) giria Rytų Pabaltyje. Minėtame rašinyje yra ir V.Toporovo pateikta rusiško želč, žoloča sąsaja su lietuvių žaltys, žaltinys,žaltupė, latvių zelta. Taigi, galim lengvai patvirtint, kad nuo lietuviško žalčio ir Žilvino – latviški, rusiški nuklydimai yra tiesiog baltiškos varijacijos, kai kur net ir su ugro-finų priemaišom, kaip ir Eglės žalčių karalienės versijos ne tik latvių, rusų, bet net ir estų kalbose.
Reikia ir toliau ieškot panašumų, atitikmenų kitose kalbose, klaust tikrų mokslinčių, senųjų laikų ir kultūrų tyrinėtojų – istorikų, archeologų, etnologų, kalbininkų, reikia tirt tuos vardų kelius, paplitimo erdves ir pasiklojus žemėlapius, keliaut vietovardžiais, vandenvardžiais, bet vienas, žmogau, labai toli nenukeliausi. Čia reikia susitelkt ilgam, kruopščiam ir visų pajėgiausių mokslinčių bendram darbui-talkai kaip sako tinklapio sava Lietuva.lt įkūrėjas V.Palubinskas.
Šioje kalbotyros (kalbos muzikos, skambesio) srityje jau yra nemažai įdomių, vertingų ir pavienių darbų-studijų, kurias sudėjus vienon krūvon, tikiu, išryškėtų, atsirakintų daugybė kalbinių transformacijų – virsmažodžių, veldinių-vedinių, tegu net ir kalambūriškų darinių, kurie per mūsų nuostabią kalbą galbūt taptų tikrų tikriausiais raktais ne tik į kalbotyros, bet ir netikėtus ir naujus istorijos, archeologijos mokslų atradimus. Gal tada (pagal M.Peleckį-Kaktavičių) ir atsivertų tas tikras vandens tikėjimo ir kalbos kelio žemėlapis nuo Dunojaus iki Javos salos?..
Vilnius, 2012
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]