|
Mano moteriška intuicija sako, kad jūs esate kažkokiu būdu prisilietęs prie valdžios kažkokioje rolėje, nebūtinai „atstovo“. Todėl jums sunku įsivaizduoti, kad galima ir ne „atstovavimu“ paremtas valstybės ar kitos organizacijos valdymas. Turime reikalą su kognityviniu disonansu. Vienas iš būdų išsivaduoti iš KD yra kelionės, kai pamatai, jog galima ir „kitaip“ gyventi. Japonai Meidži restauracijos laikotarpiu keliavo į Europą ir iš jos tiesiog aklai kopijavo atskirus sprendimus. Kai ką net ne taip suprato ir padarydavo klaidų - pvz., planavo, kad XIX a. pabaigoje bus pasiektas visuotinis aukštasis išsilavinimas. Šiaip ar taip, įveikę kognityvinį disonansą, japonai per dvidešimt metų iš atsilikusios agrarinės šalies tapo viena iš ekonomiškai ir kultūriškai stipriausių valstybių. Iš kitos pusės, šiuolaikinei visuomenei būdingas kognityvinis perteklius (Cognitive Surplus), kai susidaro vis didesnis laisvo laiko ir kūrybinių įgūdžių perteklius, kurį socialinių tinklų dėka galima koordinuoti ir panaudoti socialiai naudingiems tikslams. Tačiau norint kognityvinį perteklių tinkamai sutelkti, FB, Twitteris ar kiti socialiniai tinklai mažiausiai tam tinka. Netinka todėl, kad juose vyksta įtakų karai, jie nepritaikyti protingam problemų sprendimui, o tik akcijų organizavimui ir koordinavimui arba savęs pristatymui, kai naudojamasi aureolės efektu. Be to, sprendžiant bet kokią problemą įprastu būdu, turime reikalą su ribotu racionalumu (Bounded Rationality). Tai reiškia, kad sprendimo priėmimo procese žmogus susiduria su kognityviniais proto apribojimais, laiko ir išteklių trūkumu, todėl žmogaus veiksmai nėra racionalūs, nors gali atrodyti kitaip. Trumpai sakant, nei centralizuotas ar decentralizuotas atstovais ar net specialistais paremtas valdymas, nei socialiniai tinklai netinka problemų sprendimui. Taip daugiau problemų sukuriama nei išsprendžiama. Mano žiniomis, yra tik viena platforma, tinkama sutelktiniam klausimų nagrinėjimui.
. Nenoriu jūsų įtikinėti, ateis laikas ir pats pamatysite, kaip tai atrodo. Gal tik pateiksiu vieną pavyzdį, kaip atrodo socialinės technologijos, kurios neleidžia papirkinėti. Taigi. Įsivaizduokite, kad jūs ilgą laiką buvote uždarytas izoliuotroje patalpoje, kurioje šiaip jau pasirūpinta, kad nenbuobodžiautiumėte - video filmai, žaidimai, bet joje nėra jokių laiko matavimo prietaisų. Šiaip ar taip, jums ten nusibosta, nes nėra labai trūksta bendravimo su gyvais žmonėmis. Praėjus daug daug dienų jums pasakoma, kad jūs busite išlaisvintas tuo atveju, jei pasakysite, kokia savaitės diena. Na, jums nėra jokios galimybės tai sužinoti. Bet čia jums metamas išsigelbėjimo ratas. Jūs galite paklausti kolektyvinio intelekto, kokia dabar savaitės diena. Kas tas kolektyvinis intel;ektas, kaip jis veikia? O jis veikia labai paprastai. Visų pirma, kolektyviniame intelekte yra siūlomos nesikartojančios idėjos, kurias kiti vertina, ar jos teisingos, ar ne. Mūsų atveju gali būti pasiūlytos septynios idėjos (tiek savaitė turi dienų). Jei kažkas parašo, kad šiandien šeštadienis, tai visi šią idėją vertins kaip neteisingą. Kodėl? Ne todėl, kad visi žino, kad šiandien yra ketvirtadienis, bet todėl, kad žino, jog dauguma ją vertins kaip neteisingą idėją. Kodėl nenori niekas vertinti kitaip, nei vertina dauguma? Todėl, kad nesutapimas su daugumos vertinimu jums duos neigiamus balus. OO vertinimas taip, kaip vertna dauguma (greičiausiai, dauguma sutiks, kad šiandien yra ketvirtadienis) jums duos daugiausiai balų. Dabar įsivaizduokite, kad kažkas nori, kad jūs nepasakytumėte, kokia diena ir pasiliktumėte izoliacijoje. Jei balsuotojų yra 3 milijonai, tai bent jau pusę balsuojančių reikėtų papirkti. Daug šansų, kad tarp jų atsiras išdavikai, kurie priduos papirkinėtoją. Todėl papirkimas praktiškai neįmanomas ir KI jums pasakys, kad šiandien ketvirtadienios. Kitaip sakant ras geriausią sprendimą.
|