Paprastai nepriklausomybės atkūrimo dieną minime iškeldami vėliavas, puošdami aplinką valstybingumo simboliais ir rašydami šventinius šūkius, tačiau šiemet norėtųsi sutikti ją tik plevėsuojant trispalvėms, be jokių šūkių. Taip norisi todėl, kad tą dieną keliami šūkiai turėtų vienyti, leisti pajusti mūsų visų bendrystę, bet matome ir tokių, kurie nevienija, dėl kurių mūsų skirtingų pažiūrų visuomenė dar labiau nesusitelkia ir nesusibroliauja. Jau ankstesniais metais buvo diskutuojama, ar nepriklausomybės atkūrimo dienos – kovo 11-sios eisenoje keliamas šūkis „Lietuva lietuviams“ gali būti rašomas daugiataučiame Vilniuje? Ką jis reiškia? O jei šūkį reikia komentuoti, aiškinti, tai gal jį reiktų keisti, gal šiandieną prasmingiau skambėtų „Lietuva piliečiams“, nes visuomenėje trūksta piliečių iniciatyvos, noro prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį, o gal labiau skatintų, judintų atvirkštinis šūkis – „piliečiai Lietuvai“, šventės dieną raginantis pagalvoti, ką kiekvienas galime duoti savo valstybei, kaip prisidėti prie jos kūrybos.
Kad diskusijoje nesikarščiuotume, norėčiau papasakoti Ezopo užrašytą sakmę apie Heraklį ir deivę Atėnę, davusią jam išmintingą patarimą:
Heraklis ėjo keliu ir pamatė ant kelio gulintį obuolį. Jis paspyrė tą obuolį, ir tas staiga pasidarė dvigubai didesnis. Tada sudavė lazda, ir jis dar padidėjo. Herakliui besistebint pasirodė deivė Atėnė ir tarė:
- Nejudink to daikto, tai – nesantaikos obuolys. Jei jo neliesi, tai jis bus kaip buvęs, bet jei įpykęs norėsi sunaikinti, tai jis darysis vis didesnis ir didesnis.
Turbūt išsiskaidžiusi šiandieninė lietuvių visuomenė irgi turėtų paklausyti tokio patarimo. Tie, kurie deda daug pastangų, puoselėdami tautiškumą, neturėtų jaustis lietuviškesniais už kitus, tuo didžiuotis, išsiskirti. Jiems reikėtų rasti šūkį, kuriam netrūktų artimo meilės, kuris nė vieno neatstumtų, nei tapatybės krizę išgyvenančio lietuvio, nei „rusakalbio“ vilniečio, nelengvai virstančio lenku, rusu ar baltarusiu, nei lietuvę vedusio vietnamiečio ar pakistaniečio. Lygiai taip pat ir nevertinantys tautiškumo, manantys, kad jis nešiuolaikiškas ar nenaudingas, neturėtų pūstis ir šaipytis iš tų, kurie tebėra prisirišę prie savo gimtinės ir baiminasi globalizacijos. Jei nesusivienysime, nesusikalbėsime bent jau nepriklausomybės atkūrimo dieną, tas nesantaikos obuolys ims didėti: „Lietuva lietuviams, Aukštaitija aukštaičiams, Žemaitija žemaičiams, miestas miestui, kaimas kaimui, valdžia valdžiai, jauni jauniems, seniai seniams, verslas verslui, menas menui, bankai bankams, niekas niekam...“
Tų žmonių, kurie artimai susiję su savo gimtine, yra vietiniai gyventojai, įaugę į šią žemę šaknimis kaip medžiai, mintis ir jausmus turbūt geriausia išreiškia tautiška giesmė. Būtent giedant himną galima pajusti visus jausmus, tinkančius nepriklausomybės dienai. Beveik kiekviena Kudirkos parašyto himno eilutė galėtų virsti šūkiu, kurį galima iškelti eisenoje: „Lietuva – tėvynė mūsų“, „Lietuva – didvyrių žemė“, „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“, „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Nors to nė nereikia, užtenka tiesiog giesmę pagiedoti. Joje pasakyti visi esminiai dalykai: Lietuva – mūsų gimtinė, tėvų žemė, mes – ją mylintys vaikai, dirbantys jos naudai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad giesmėje nepasakyta, kad tie vaikai – lietuviai.
Kartą Žirmūnuose teko matyti vieno vilniečio ant sienos išpurkštą užrašą „Mano tėvynė – visas pasaulis“, kurį po kiek laiko kažkas pataisė: „Mano tėvynėje visas pasaulis“, taigi įvyko tarsi gatvės diskusija. Manyčiau, kad gali būti ir vienaip, ir kitaip, žiūrint kaip žmogus pasinaudoja šiuolaikinių technologijų teikiamomis galimybėmis, ar jam labiau norisi po keliolikos valandų skrydžio nusileisti Malaizijoje, ar geriau susipažinti su tos šalies įdomybėmis, naršant internete, neišeinant iš namų.
Džiaugiuosi, aptikusi pamąstymų apie mūsų tapatybę, tautą ir valstybę visur, ir skaitydama straipsnius, ir klausydama muzikos. Kelis labai gražius posakius išgirdau, klausydamasi lietuviško hip hopo: „Mes visi to paties medžio šakos“, „Mūsų per mažai, kad peštumės tarpusavyje“, jie tikrai galėtų būti kartojami ir virsti patarlėmis. Šaunuoliai patriotiško hip hopo kūrėjai. O kad jų pavyzdžiu pasektų ir kitų jaunimo subkultūrų atstovai ir nepriklausomybės atkūrimo dieną iškeltų tokius šūkius, kurie nedidintų nesantaikos, bet kviestų kitataučius Lietuvos piliečius būti su mumis išvien, gerbti valstybinę kalbą, dirbti visų gerovei, neišvykti.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]