Lietuvos policija festivaliuose – „Bausti. Priekabiauti. Žlugdyti“?

Šiemet Lietuvoje vykstantys festivaliai itin kliūva valdžios atstovams: pasilinksmino vietose, anot jų, neturėtų būti jokio alkoholio, festivaliuose taip pat neva nevaldomai cirkuliuoja nelegalios psichoaktyviosios medžiagos. Ar siekiama priversti festivalius ir jų lankytojus trauktis iš Lietuvos? O gal festivaliai šiandien tėra nuo 2017 m. sausio 1 d. vykdomos baudžiamosios narkotikų politikos veidrodis?

Ministras teigia, kad į festivalius susirinkęs jaunimas ne tik nesupranta, koks gali būti medžiagų poveikis, bet ir vartoja bet ką, gautą „iš nepažįstamo žmogaus“. Ministras taip pat pripažįsta, kad tol, kol psichoaktyviųjų medžiagų prekyba vyks juodojoje rinkoje ir nebus kontroliuojama, išliks didesnė rizika sveikatai. Kaip sprendimą jis siūlo organizuoti daugiau policijos reidų festivalių teritorijose. Ministras dar yra sakęs, kad joks karas prieš narkotikus Lietuvoje nevyksta.

Tikėtina, kad ministras senokai, o gal ir niekada, nesilankė vasaros muzikos renginiuose. Taigi, apie viską nuo pradžių.

Kaip atrodo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas muzikos festivaliuose?

Manyti, kad festivalio aplinkoje vyrauja neplanuotas, „įsiūlytas“, „sugundytas“ ar kitoks panašaus pobūdžio medžiagų bandymas ar vartojimas yra daugiau nei klaidinga. Į daugumą Lietuvoje vykstančių festivalių įleidžiami tik pilnamečiai asmenys. Didžioji jų dalis pasilinksminimų metu vartoja tik vieną svaigiąją medžiagą – alkoholį. Likusioji, žymiai mažesnė lankytojų grupė – asmenys, vartojantys kitas psichoaktyviąsias medžiagas rekreacijos tikslais ir turintys šių medžiagų vartojimo patirtį. Verta paminėti, kad ši asmenų grupė yra įkopusi į trečią ar ketvirtą gyvenimo dešimtį, studijuojanti arba dirbanti, sukūrusi šeimas ar verslą ir gana sėkmingai funkcionuojanti Lietuvos visuomenėje. Na ir paskutinė festivalininkų kategorija – eksperimentuojantis jaunimas. Kitaip tariant, festivaliai yra pilnamečių asmenų pasilinksminimo ir poilsio vieta į kurią vykstama su šeima ar draugais. Būtent dėl šių atvykstančių į renginius žmonių grupių, festivaliai yra puiki erdvė skatinti informuotumą ir sąmoningumą, užuot aštrinus visuomenės ir jos sargų supriešinimą.

Kodėl reikia reikia keisti narkotikų politiką?

Ilga nesėkmingu pripažinto karo prieš narkotikus istorija rodo, kad stiprinant policinį ir kitokį asmenų, vartojančių vienas ar kitas nelegalias medžiagas, persekiojimą, didėja žala visuomenei: nelegalių medžiagų koncentracija ima stiprėti, o dozės mažėti, todėl jas lengviau gabenti; iš nelegalios prekybos pelnosi tarptautinės kriminalinės ir teroristinės grupuotės; valstybės lėšos švaistomos persekiojant ir baudžiant eilinius piliečius, o ne nusikalstamo pasaulio viršūnes; nepaisant teisėsaugos dedamų pastangų ir tam skiriamų valstybės lėšų, augant paklausai, atitinkamai auga ir pasiūla ir t.t.

Agresyviai vykdoma baudžiamoji politika, kurio konkretus pavyzdys yra naktinių klubų, festivalių ir kitų pasilinksminimo vietų kratos, Lietuvoje jau dabar reiškia:

1. Didesnį ministro taip pabrėžiamų naujų psichoaktyviųjų medžiagų plitimą – būtent jos turi mažiau kvapo, būtent jas atskirti sunkiau tiek dvikojams, tiek keturkojams pareigūnams ar festivalio apsaugai, būtent jos kelia daugiausiai rizikos sveikatai ir gyvybei. Stiprėjant šių medžiagų koncentracijai, tam kad į renginių teritoriją reikėtų gabenti mažesnius jų kiekius, nelaimių grėsmė tik augs.

2. Didesnę perdozavimo ir mirties perdozavus riziką, skubotai suvartojant per didelius medžiagos kiekius, „įkalčiams“ panaikinti ir teistumui už medžiagų laikymą išvengti.

3. Visuomenės, o ypač jaunuomenės supriešinimą su policija. Tuo metu, kai mūsų jaunuomenė jau užaugo keliaudama ir mokydamasi Europoje, suvokdama save kaip Lietuvos ir Europos Sąjungos piliečius, nusikaltimo sąvoka kalbant apie mažus psichoaktyviųjų medžiagų kiekius jaunuomenės sąmonėse yra išblukusi ir, stebint narkotikų politikos pokyčių tendencijas Europoje ir pasaulyje, neišvengiamai nyks ir toliau. Kirtus Lietuvos sieną, mūsų bendrijoje Europoje nedideli, asmeninio vartojimo tikslais turimi medžiagų kiekiai yra leistini, o žalos mažinimo, nukreipto į jaunus žmones, intervencijos yra aktyviai veikianti pasiteisinusi politika. Taigi, neatsižvelgiant į aplinkinio pasaulio tendencijas ir toliau vykdant policines kratas, angelai sargai jaunuomenės akyse neišvengiamai taps ne saugančia ir ginančia institucija („Ginti. Saugoti. Padėti“), o priekabiaujančia ir persekiojančia institucija („Bausti. Priekabiauti. Žlugdyti“?).

Ar Lietuvoje vyksta karas su narkotikais?

Valdžios atstovų nuomonės išsiskiria – sveikatos apsaugos ministras teigia, kad jokio karo nėra, jis vyksta kažkur toli, ten Pietų Amerikoje. Premjeras sako, kad baudžiamojo kodekso taikymas yra puiki ir efektyvi politika. Kol vyksta diskusija, jau daugiau nei pusmetį Lietuvos jaunimas tampomas po teismus už nedidelius ir, pasikartosime, daug kur Europoje nesureikšminamus, psichoaktyviųjų medžiagų kiekius asmeniniam vartojimui. Kad ši politika yra nenaudinga ekonomiškai ir socialiai valstybės mastu jau parodė ir įrodė tarptautinė daugelio valstybių patirtis. Mūsų konkrečiu atveju tai yra: perspektyvių jaunų asmenų psichikos sveikatos žalojimas tardymų ir teismų metu, ateities darbo karjeros žlugdymas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse organizacijose, kurios dažnai reikalauja duomenų apie asmens (ne)teistumą, ir svarbiausia – pasitikėjimo valstybe žlugdymas, kai nusikaltimas sociologine prasme jau seniai nebėra suvokiamas kaip nusikaltimas, bet veikiau kaip Lietuvos teisėsaugos teroras. Kitaip tariant, tokia politika skatina persekiojamus jaunus asmenis jausti nuoskaudą valtybei dėl sužlugdytų planų ir perspektyvų, dėl patirto streso ir sugaišto laiko bei energijos beprasmiams procesams, ir, galiausiai, nusivylimą bet kokia Lietuvos pažanga politine, ekonomine ir socialine prasme. Jaunimas Lietuvos valstybei nereikalingas – tokia yra šiandien siunčiama žinutė.

Koks turėtų būti sprendimas?

Ministras teigia, kad švietimas skatins psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Deja, informacijos amžiuje informacijos išvengti neįmanoma. Informacijos amžiaus pilietis moka anglų kalbą ir naršo internete. Lietuvos jaunimas keliauja, atostogauja, mokosi ir turi draugų užsienio šalyse. Lietuvos jaunimas kalba ir diskutuoja. Ir jis viską žino. Nepadėdami atsirinkti reikiamos informacijos, neigdami dabartinio pasaulio realybę ir įsikabindami į sovietinį „sekso [psichoaktyviųjų medžiagų] SSRS nėra“ kenkiate tik savo autoritetui. Todėl racionaliausia būtų nebeišradinėti dviračio. Europos ir pasaulio narkotikų politika remiasi švietimu, žalos mažinimu, priklausomybės ligų gydymu ir tik iš dalies tesisėsaugos sturktūromis, tada, kai pastarosios dirba su nelegalių medžiagų kontrabanda ir prekyba.

Į jaunus žmones nukreiptos žalos mažinimo intervencijos, tokios kaip informavimas, konsultavimas, psichologinė pagalba ir nelegalių medžiagų sudėties testai, kai kalbame apie jaunimą, padeda užtikrinti švietimą ir sveikatos apsaugą ekperimentuojantiems jaunuoliams, kurių smalsumas ir ketinimas vartoti psichoaktyviąsias medžiagas galėtų baigtis daug liūdniau draugų vakarėliuose ar ministro minimame garaže. Žalos mažinimas padeda pasiekti ir suteikti informacijos tiems, kas jau gali būti susidūręs su priklausomybe ar per daug pasitiki savo praktinėmis žiniomis ir stokoja teorinių. Galiausiai, jis naudingas net tiems, kas su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu neturi nieko bendra – tėvams, draugams, mokytojams – nes suteikia reikiamų žinių apie sveikatos apsaugą bei moko ir skatina teikti būtinąją pagalbą nelaimės atveju. O tai jau yra paprasčiausias pilietiškumas.

Žalos mažinimas pasaulyje jau veikia beveik pusę amžiaus, o paslaugos jaunimui jau skaičiuoja antrą dešimtmetį. Vakarų valstybių narkotikų politika remiasi mokslo įrodymais, daugiamete patirtimi, žmogaus teisėmis ir yra nukreipta į sveikatos ir gyvybės apsaugą. Ar „Lietuva – drąsi šalis“ gali žengti šį, jau daugelio valstybių išbandytą, žingsnį?­

Šaltinis: youngwaveblog.wordpress.com