Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuva (mes)

Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) Lietuvos Respublikos piliečių buvo priimta 1992 metų spalio 25 dienos referendume. 

Taigi greitai švęsime jos dvidešimtmetį. Nors valstybės gyvenime tai tikrai nedidelis laiko tarpas, pasigirsta, kad ,,Konstitucija paseno, neatitinka šios dienos realijų“ ir ją reikėtų,,tobulinti“. 

Ar iš tikrųjų taip yra? Ar Lietuvos šviesuoliai, kurie kūrė šį svarbiausią Lietuvai teisės aktą, nesugebėjo pažvelgti į ateitį? 

Man regis kitaip. Manau, kad kritikuojantys Konstituciją jos atidžiai neperskaitė ir elgiasi su ja kaip su eiliniu įstatymu, kurį galima pritaikyti atskirų asmenų arba grupių interesams. Manau, kad reikėtų geriau įsigilinti į dokumentą ir jame rasime atsakymus į daugelį mums rūpimų klausimų.

Taigi, paskaitykime:

2 straipsnis

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

4 straipsnis

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Ar tikrai? Ar tikrai mes valdome? Gal vis dėlto mus mėgina valdyti? Ir ne tie, kuriuos rinkome, o faktiškai pralaimėję rinkimus, bet susibūrę į koalicijas, ,,prasmukę” į Seimą partijų sąrašuose. O mums mėgstama sakyti, kad mes turime tokią valdžią, kokią išsirinkome!

5 straipsnis

Valdžios galias riboja Konstitucija.

Ar tikrai riboja? Nemažai įstatymų ir kitų teisės aktų priimama neatsižvelgiant net į paties Seimo Teisės departamento specialistų perspėjimus, kad projektas, kurį ruošiamasi priimti, prieštarauja Konstitucijai.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Be komentarų, nes visi puikiai žinome, kas kam tarnauja.

6 straipsnis

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Be komentarų... Sunku komentuoti, matant vos ne  kasdien reiškiamą nepagarbą pagrindiniam Lietuvos Respublikos įstatymui.

7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Galioja. Ir dar kaip! Turbūt būtų nelengva suskaičiuoti, kiek tokių aktų vis dar galioja, nors Konstitucinis teismas jų atžvilgiu yra pateikęs savo nuomonę.

12 straipsnis

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.

Žinome, kad įstatymai neleidžiami atskiriems žmonėms (bent taip turėtų būti), todėl šią nuostatą reikėtų suprasti kaip ,,sisteminius atskirus atvejus”. Taigi, jei įstatyme būtų numatyta tam tikros konkrečios dvigubos pilietybės įsigijimo sąlygos, jomis galėtų pasinaudoti ne vienas ar keli asmenys, o žymiai platesnis ratas.

Taigi, ir Lietuvoje, ir užsieniuose pamatytume daug daugiau žmonių, kurie didžiuojasi, kad gali būti Lietuvos piliečiais.

18 straipsnis

Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Ar tikrai?

20 straipsnis

Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.

Siūlyčiau šį punktą atidžiai paskaityti ne tik įstatymų leidėjams, bet ir ,,jėgos struktūrų“ vadovams bei vykdytojams ir įsisąmoninti, kas yra nusikaltimo vieta. Prisimenu atvejį, kai Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, buvęs Sveikatos apsaugos ministras, vėlai vakare buvo išvežtas iš namų į areštinę, o iš ryto paleistas. Pretekstas – tuo metu gana garsiai nuskambėjęs skandalas dėl sanitarinių automobilių įsigijimo. Nemanau, kad šio gerbiamo žmogaus miegamasis buvo nusikaltimo vieta. Ir tokių atvejų yra jei ne tūkstančiai, tai šimtai.

21 straipsnis

Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Kol žiniasklaidoje randu informaciją, kad žmonės, pabuvę policijos nuovadose, išeina (arba išvežami į gydymo įstaigas) sumušti, sulaužytais šonkauliais (būna, kad ir nebeišgyvena), netikiu:
a) kad jie ten pateko laikantis Konstitucijos 20 straipsnio nuostatų;
b) kad jie ten pateko jau sudaužyti arba jau būdami ,,ten“ paslydo, pargriuvo ar kitaip patys save sužalojo.

22 straipsnis

Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Be komentarų...

25 straipsnis

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

36 straipsnis

Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.
Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Paklauskime, ką apie tai mano Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai ir  kiti Lietuvos šviesuoliai, pabuvoję teismuose po susirinkimų S. Daukanto aikštėje ar po ,,pasivaikščiojimų“ Gedimino prospektu?

29 straipsnis

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Miške yra taip: visi žvėrys lygūs, bet tarp lygių yra dar lygesnių.

33 straipsnis

Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus.

Žiūrėkite 4 straipsnio komentarą.

39 straipsnis

Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

Labai atsiprašau tėvelių, kurie, gaudami didesnį atlyginimą už mamytę (o dažnai – gal ir visai nedirbančią), išeina ,,tėvystės“ atostogų ir tuo metu kai kas dar suspėja vieną kitą mašinytę iš užsienio parvaryti ar kitaip pinigėlio šeimai uždirbti.

38 straipsnis

Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį.

Labai aiškiai parašyta. Kur tie pavojai, apie kuriuos trimituojama ir reikalaujama keisti Konstituciją?

44 straipsnis

Masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Per 20 Nepriklausomybės metų šioje srityje turbūt esame daugiausiai pasiekę. Rėkti, šmeižti, drabstytis purvais galima į valias.

Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.

Negaliu komentuoti, nes nerandu laisvo ir nepriklausomo ,,kanalo“ (bet kuria forma), kuris netarnautų kam nors – gal oligarchams, gal valdžiai, ir t. t.

46 straipsnis

Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.
Valstybė gina vartotojo interesus.

Taigi ir toliau mokame už dujas, degalus, šilumą vos ne brangiausiai Europoje. O Ministras Pirmininkas derėtis dėl dujų kainos į Maskvą siunčia ,,Lietuvos dujų“ (kontrolinis akcijų paketas priklauso ,,Gazprom“) direktorių, užuot energetikos problemos, pvz. 3-jo energetikos paketo įgyvendinimo klausimą pats spręstų Briuselyje. Taigi mes, ir toliau skurdinami, galime tik su pavydu stebėti latvių ir estų kainas.

Plačiau studijoje ,,Valstybė Lietuva“  (ČIA, ČIA ir ČIA).

49 straipsnis

Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.

20-ties metų nepakako, kad Seimo nariai išsiaiškintų, jog pagal šį Konstitucijos straipsnį jie taip pat yra dirbantys žmonės, todėl turi teisę (privalo) turėti poilsį ir laisvalaikį. O gal jie ir nenorėjo išsiaiškinti?

53 straipsnis

Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Kol kas dar galime nemokamai išrauti skaudamą dantį, jei palauksime vieną kitą mėnesį eilėje. Ir netikėkite, jei kas nors sakys, kad sveikatos apsaugoje nevyksta reformos. Jos jau įvyko. Ir net dvi:
Reforma Nr.1: dantų gydytojas (liaudiškai dantistas) pervadintas į stomatologą.
Reforma Nr.2: stomatologas pervadintas į odontologą.
Kitos reformos: uždarius daugybę ligoninių ar jų reanimacijos skyrių provincijoje, žmonės miršta vežami į ,,centrus“.

55 straipsnis

Seimą sudaro Tautos atstovai - 141 Seimo narys...

Ar daug tarp mūsų būtų nepatenkintų skaičiumi ,,141” ir pasiryžusių keisti Konstituciją, jei matytume tikrai nuoširdžiai mums dirbantį Seimą ir balsų vidurkis priimant teisės aktus viršytų 100? Juolab, kad darbų Seime yra tikrai daug.

55 straipsnis

Seimą sudaro Tautos atstovai - 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

78 straipsnis

Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

119 straipsnis

Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Akivaizdu, kad tik Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai atitinka Konstituciją. Renkant Seimą, Konstitucija ,,paguldyta ant šono“ (50 procentų Seimo narių išrenkama pažeidžiant Konstituciją). Savivaldybių rinkimuose Konstitucija jau ,,pastatoma ant galvos“. Renkama tik pagal partijų sąrašus.

Su visa pagarba LR Konstituciniam teismui negaliu suprasti, kodėl iki šiol tokie akivaizdūs dalykai neišaiškinami, laikantis Konstitucijos raidės ir dvasios. Plačiau studijoje ,,Valstybė Lietuva“.

Rinkdami pagal Konstituciją tikriausiai išspręstume ir mero problemą – juo galėtų tapti daugiausiai rinkėjų balsų gavęs kandidatas.

O Tarybos turėtų būti sudaromos iš daugiausiai rinkėjų balsų gavusių kandidatų, o ne iš pralaimėjusių ir susibūrusių į koalicijas ,,partiečių“.

60 straipsnis

Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.

Vis laukiu pasiūlymo papildyti šį Konstitucijos straipsnį – įrašyti ponų Ingos ir Arūno Valinskų pavardes. Gal bent tada jie nutrauks savo profesinę veiklą įvairiose televizijose.

Negaliu neprisiminti prieš kelias kadencijas kilusio skandalo, kai Seimo narys – chirurgas (regis, iš Šiaulių) savaitgaliais važiuodavo namo ir operuodavo žmones (drįstu tvirtinti – gelbėdavo jų gyvybes). Buvo pareikalauta neoperuoti. Jam teko paklusti Seimo reikalavimams. Neoperavo...

76 straipsnis

Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią.

Tai kaip bus su ,,seimūnų” atostogomis?

96 straipsnis

Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą.
Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.

Turiu pripažinti, kad šis straipsnis turbūt vienintelis, kuris man nepatinka. Ką galima kalbėti apie Ministro Pirmininko ar atskirų ministrų asmeninę atsakomybę, jei jie atsako solidariai, ir tik Seimui, o ne Lietuvos žmonėms.

99 straipsnis

Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą.

Tai kodėl visus nepriklausomybės metus Ministras Pirmininkas (būtinai), o ir kai kurie ministrai yra partijų pirmininkai arba kito rango vadovai? Plačiau studijoje ,,Valstybė Lietuva“.

Šiemet kreipiausi į Seimą, nes pažeidžiama ne tik Konstitucija,  bet ir Vyriausybės įstatymo 14 straipsnis, kuris žodis žodin atkartoja Konstitucijos 99 straipsnį.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI

Kopija
J.E. LIETUVOS RESPUBLIKOS  PREZIDENTEI
DALIAI GRYBAUSKAITEI

KREIPIMASIS

2012 m. balandžio  17 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - LR Konstitucja) 99 str. nustato, kad: ,,Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą.“

Tai reikštų, kad partijų pirmininkai (o taip pat ir kiti vadovai)  negali eiti nei Ministro Pirmininko, nei ministrų pareigų.  Deja, ši LR Konstitucijos nuostata, įtvirtinanti konstitucinį valdžių atskyrimo principą yra nuolat pažeidinėjama.

Kadangi LR Konstitucijos 6 str. skelbia, kad: ,,Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“, o be to, ta pati nuostata įtvirtinta ir LR Vyriausybės įstatymo 14 straipsnyje, kreipiuosi į gerbiamą Seimą siūlydamas imtis priemonių, kad būtų užtikrintas LR Konstitucijos 99 str., o taip pat ir Vyriausybės įstatymo 14 str. nuostatų įgyvendinimas. 

Remiantis Seimo statuto 69 str. ,,Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto veiklos kryptys“

10)  ,,atliekant parlamentinę kontrolę, išklausyti valstybės valdymo ir vietos savivaldos institucijų informacijas bei pranešimus, kaip vykdomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai komiteto kompetencijai priskirtais klausimais, teikti su tuo susijusius pasiūlymus ir rekomendacijas Seimui ir Vyriausybei bei Lietuvos savivaldybių asociacijai“, manyčiau, kad įgyvendinant LR Konstitucijos 99 str. nuostatas, priimti naujus ar taisyti kokius nors teisės aktus nereikės. 
Užtektų, kad Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas užtikrintų parlamentinę kontrolę ir LR Konstitucijos bei kitų teisės aktų vykdymą.

Pagarbiai     
Stasys Brundza

Gavau atsakymą iš LR Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto, tiksliau, šio komiteto pirmininko V. Kurpuveso.  Kadangi šio komiteto tiesioginė pareiga – užtikrinti  parlamentinę kontrolę valstybės valdymo ir vietos savivaldos institucijose.

Ačiū Jam. Buvau pagirtas už pilietiškumą. Labai ačiū. Atsakymas surašytas ant trijų mašinraščio lapų. Dėkoju Jam už darbštumą ir dėmesį eiliniam Lietuvos piliečiui.

Atsakymo teksto esmė: aš apie ratus, man apie batus. O jei rimtai – atsakyme iškraipyta mano kreipimosi esmė bei iškraipytai atkartotas Konstitucijos 99 straipsnis. Gali būti, kad šis dailus, su akiniais, jaunas vyras nelabai susipažinęs su Konstitucija, be to, pasirašo viską, kas jam pakišama jo padejėjų ir todėl kyla abejonių, ar prieš dėdamas savo garbų parašą jis bent paskaitė atsakymo tekstą.

Taigi tradicija, kad Ministras Pirmininkas būtinai turi būti partijos vadas, o ministrai – pagal galimybes – taip pat, yra svarbesnė už Konstituciją.

Norėtųsi tikėti, kad greitai ateis laikas, kai Konstitucija nebus naudojama tik kaip daiktas, ant kurio dedama ranka, prisiekiant Lietuvos Valstybei ir jos žmonėms, net atidžiai jos neperskaičius ir tuoj pat pamirštant apie Jos egzistavimą, o bus su tinkama pagarba, kaip ir pridera PAGRINDINIAM LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS AKTUI, besąlygiškai vykdoma.

Tikiu, kad toks laikas ateis...

Šiuos savo pamąstymus norėčiau pabaigti Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais, pasakytais Konstitucijos dienos proga:

Konstitucija – tai teisinės išminties lobynas, kurio gyvastį grindžiame kasdieniniais darbais ir sprendimais. Tik vykdydami Konstitucijos priesakus, galėsime užtikrinti Valstybės ir Tautos gerovę. Kito kelio ir pasirinkimo nėra ir negali būti. Konstitucija – tai mūsų laisva valia sudaryta ypatinga sutartis, kurios turime besąlygiškai laikytis kiekvienas.

...

Negalime manipuliuoti Konstitucija - remtis ja, kai ji mums naudinga, ir pamiršti arba net neigti, kai ginant savo asmeninius ar grupinius interesus ji tampa nenaudinga ar kliudo.