Lietuvos švietimas - kiek šviesos, o kiek tamsumų?

Lietuvos Tėvų Forumo tarybos narį Audrių Murauską kalbina poetė Erika Drungytė.

- Gerbiamas Audriau, ir prieš 20, ir prieš 15 metų dar tikėta, kad Lietuvoje bus sukurti stiprūs tautinės mokyklos pamatai. Toji mokykla turėjo ugdyti visapusiškai išsilavinusį žmogų, aiškiai suvokiantį vertybes ir neabejingą pilietiškumui. Deja, vienas mokyklų reformas keitė kitos, kol atsidūrėme labai keistoje situacijoje. Nėra nei tautinės mokyklos, nei pilietiškos visuomenės, o mokytojai ir mokiniai jaučiasi tik eksperimento dalyviais... Kaip Jūs matote šiandieninę Lietuvos mokyklų padėtį? Ko pasiekta tomis reformomis?

- Deja, pirmaisiais Nepriklausomybės metais sukurta švietimo koncepcija tikrai išsigimė. Nuostatos liko įrašytos dabartiniame Švietimo įstatyme, bet nei jis, nei poįstatyminiai aktai neatspindi net šio įstatymo tikslų, kurie turėtų būti esminis kelrodis. Pastarieji du dešimtmečiai man primena cirką. Nuvažiavo keli klerkai į užsienį, nuėjo į cirką, pamatė, kaip žmonės geba vaikščioti žemyn galva ant rankų, grįžo į Lietuvą ir pradėjo reikalauti, kad visi užsiimtų šita akrobatika. Puiku, jei susipažinę su gera patirtimi bandome ją pritaikyti savo šalyje, bet jei aklai ir visiškai neįgilinant į esmę kopijuojama tik viena darnios sistemos dalis - nieko gero nesukursi.

Prieš gerą dešimtmetį buvo įvestas profilinis mokymas, o jau po kelerių metų susigriebta, kad padaryta didelė klaida ir bandyta padėtį taisyti individualizuotu mokymo planu. Daugeliui šešiolikmečių sunku pasirinkti, ko jiems gyvenime reikės labiau - fizikos ar istorijos. Didžioji dalis vėliau nusivilia savo pasirinkimu, bet kelio atgal jau nebėra. Su profiliniu mokslu buvo įteisintas dešimtmetis mokslas, o 11–12 klasės tapo pradiniu aukštuoju mokslu. Daugiausia pamokų moksleiviai ima praleidinėti 11 klasėje, kai pradeda „studijuoti“ – jie beveik nelanko tų dalykų, kurių egzaminų nelaikys. O tai didelis žingsnis atgal - lieka neįtvirtinta tai, ko mokytasi dešimt metų.

Jei vertintume iš esmės, mokiniui tik brukamos žinios, visai nesistengiant suvokti vaiko poreikių. Nekeliamas uždavinys jį paruošti gyvenimui. Vienintelis tikslas - parengti išlaikyti egzaminą, per kurį jis turi kuo tiksliau atkartoti tai, ko buvo mokomas. Niekam neįdomu, ar užaugęs galės tas žinias pritaikyti realiame gyvenime, ar ne. Tai lyg bulimija – kemši žinias visus 12 metų, per egzaminą jas išvemi, ir nieko nebelieka. Tik laikas, praleistas tuščiai...

Visos praėjusios ir vis dar besitęsiančios reformos primena animacinio filmo „Rūgpienių kaimas“ siužetą, kai iš pradžių laišką tėvams rašė dėdė Fiodoras, vėliau jį tęsė šuo Šarikas, o pabaigė katinas Matroskinas. Gavę laišką tėvai apalpo, nes negalėjo suprasti, kodėl jų sūnui šeriasi kailis ar uodega nesilaiko... Į panašią padėtį įstumti visų mūsų vaikai, kurie mokosi šiandieninėje mokykloje, desperatiškai bandydami įtikti ją sukūrusiems suaugusiems. Ne paslaptis, kad pagal vaikų savižudybių skaičių Lietuva pirmauja Europoje, tyrimai rodo, kad mūsų valstybės vaikai yra patys nelaimingiausi visame senajame žemyne.

Švietimo reforma yra savitikslė – tai reforma vardan reformos. Klerkai taip imituoja darbą, išsaugodami ir net susikurdami sau darbo vietas. O kaina, kurią visi mokame – Lietuvos ateitis.

- Mano galva, skaudžiausia yra provincijos padėtis, kaimuose ir miesteliuose buvo uždaryta daugybė mokyklų. Ar galima įrodyti, kad jų naikinimas tikrai buvo ekonomiškai naudingas Lietuvai?

- Gal kai kuriose vietovėse mokyklų uždarymas ir buvo neišvengiamas, bet nemažai mokyklų buvo prievarta suskaldytos į pagrindines mokyklas. Ar tai tikrai davė ekonominį efektą, aš abejoju. Be to, kas gali įvertinti, kaip vaikų sveikatai atsiliepė būtinybė anksčiau keltis, kad būtum pavėžėtas, ir kiek galimybių jie prarado po pamokų priversti šlaistytis, kol atvažiuos oranžinis autobusiukas, kad grįžtų namo? Kiek moksleivių dėl to pavėžėjimo negalėjo užsiimti popamokine veikla, turėjo atsisakyti neformalaus ugdymo būrelių, kuriuose tobulinosi ir ruošėsi realiam gyvenimui? Į daugelį klausimų atsakymų nesulauksime. Dar turėtume pagalvoti apie žalą, kuri padaryta griaunant vietos bendruomenę. Juk į kito miestelio mokyklą išvežtas vaikas netampa nė vienos, nė kitos vietos bendruomenės nariu. O netekus ryšių su bendruomene, prarandamas ir ryšys su aplinka.

- Ne kartą esu kalbėjusi, kad geriausia patyčių prevencija yra nedidelės mokyklos, kuriose mokosi iki 700 vaikų, nes tada susikuria normali bendruomeninė atmosfera, mokiniai ir pedagogai pažįsta vieni kitus, užsimezga atviras dialogas. Todėl kaimo mokyklos yra sveikos visuomenės pavyzdys. Kaip manote, kodėl taip stengiamasi, kad jų neliktų? Kokios yra tikrosios priežastys?

- Mokyklų stambinimas - tik bandymas pasiekti greito, bet trumpalaikio ekonominio efekto, kuris atsispindi apskaitos eilutėje. Deja, tai labai trumparegiška, nes juk užduotis - ne sutaupyti vaikų sąskaita, bet tinkamai investuoti į jų ateitį. Tie, kuriems iš tiesų rūpi, kad jų ir mūsų visų ateitis būtų geresnė, sau neleistų gyventi šia diena. Ir dar, jei žmogus yra laimingas, jam nebūtina vaikytis ilgesnio lito, jis gali jaustis gerai ir gaudamas mažesnes pajamas. Bendrystė suteikia žymiai daugiau, nei apvali suma banko sąskaitoje. O tikrą bendrystę galima sukurti tik harmoningoje aplinkoje. Stipresnė bendruomenė natūraliai sudaro sąlygas stiprėti šeimoms. Deja, šiandien turime kitus faktus: pusė šeimų skiriasi, o daugybė tėvų bendravimui su vaikais skiria vos septynias minutes per dieną. Todėl valdininkų deklaracijos apie lėšų taupymą manęs neįtikina. Aš matau, kad tas sutaupymas yra tik tariamas, nes ateityje visuomenė dėl jo turės išleisti žymiai daugiau pinigų įvairioms prevencinėms programoms, medicininei pagalbai, ir, drįsiu pasakyti – teisėsaugai.

- Ką, Jūsų manymu, galima ir būtina padaryti, kad Lietuvos mokyklos taptų tuo, kuo turėtų būti – švietimo įstaigomis? Ko turėtų imtis būsimasis Seimas, kad mokiniai vėl taptų žmonėmis, o ne krepšeliais, o mokytojai įgytų daugiau motyvacijos dirbti? Galų gale - kad vaikai jau mokyklos suole nesvajotų kuo greičiau emigruoti?

- Viena svarbesnių krypčių būtų sudaryti sąlygas kurtis bendruomenių mokykloms. Mokyklos bendruomenė turi turėti galimybę išsirinkti (o jei netinka, ir atleisti) mokyklos direktorių, kuris suformuotų tokį pedagogų kolektyvą, kuris geriausiai atitinka vietos bendruomenės lūkesčius. Bendruomenės mokykla išsikeltų savo tikslus ir jų siektų. Kai bendruomenės nariai turės didesnius įgaliojimus, natūraliai pajus ir didesnę atsakomybę. Taip jie taptų mokyklos gyvenimo dalyviais. Vaikai matytų, kad tėvams rūpi jų mokykla, o tai skatintų ir jų pačių pagarbą šiai institucijai. Kai aplinka darni, nereikia nei išorinių valdymo mechanizmų, nei ataskaitų Švietimo ir mokslo ministerijai ar miesto švietimo skyriui. Tada mokytojas gali mylimam darbui atiduoti viską, ką turi geriausio. Tada nereikėtų švaistyti Europos sąjungos ir valstybės lėšų pilietiškumo stiprinimo ir kitokiems projektams, nes bendruomenė pati natūraliai augtų ir stiprėtų. Atsakomybė yra svarbiausia pilietiškumo ugdymo dalis.

- Nuoširdžiai dėkoju už atsakymus.