|
Nėra jokios čia prievartos civilinės atsakomybės draudime nuo kovido. Mano siūlomas draudimo modelis kiek sudėtingesnis, tačiau nenoriu jo kartoti. Esmė ta, kad nesiskiepijantis visą riziką dėl gydymo, jei toks būtų reikalingas, nuima nuo visuomenės ir prisiima pats ar pati, ir tą atsakomybę perduoda draudimo kompanijai, nusiperkant draudimo polisą. Draudimo rinka yra laisva, todėl kainos būtų konkurencingos. Modelį siūliau prieš metus, tad kas turėjo išgirsti, galėjo. Dabar yra neteisinga visuomenės atžvilgiu, nes tie, kurie nesiskiepija „iš principo“, nors turėtų tai daryti dėl didelės rizikos, susirgus bus gydomi visuomenės sąskaita. Neteisinga ir tai, kad jei aš gyvenu sveikai ir man nereikia medicinos paslaugų, turiu išlaikyti šnopuojančius ištižėlius nukarusiais pilvais, kurių gyvenimas yra palaida bala. Kita vertus, rizika susirgti nuo pačių skiepų yra didelė, nes nėra tyrimų, kurie įrodytų, jog sintetiniai, genų inžinerijos metodais sukurti skiepai neigiamai nepaveiks fiziologinių funkcijų. Teisėje tai vadinasi Onus probandi (The burden of proof) taisykle, kai įrodyti turi proaktyvioji pusė, kuri šįkart teigia, jog fatalinių ar letalinių pasekmių kovid skiepai neturės. To nėra nei parodyta, nei įrodyta net remiantis dabar praktikuojama „įrodimais paremta medicina“ (Evidence-based medicine). Aš tik naudojuosi Hitčenso skustuvu (Hitchens's razor), kuris sako, kad kas gali būti tvirtinama be įrodymo, tas gali būti ir atmesta be įrodymo. Apskritai, visi besiskiepijantys dalyvauja masiniame natūraliame eksperimente. Sutikimas skiepytis, duotas apgaulės būdu, yra neteisėtas, bet masiškumas šįkart nuperka teisę. Čia psichologiškai suveikia racionalus nežinojimas (Rational ignorance), kai vienam žmogui išsiaiškinti tiesą yra per brangu, todėl elgiamasi taip, kaip sako koks nors autoritetas (pvz., per LRT tv ar radiją).
|