Logiškas klausimėlis

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė sako parengusi keletą receptų, kaip padėti Lietuvos verslui dėl Rusijos sankcijų: „Esu pavedusi Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai paruošti sutartis, suderinti sutarties procedūras ir pradėti pieno ir mėsos produktų intervencinius pirkimus. Pieno ar grietinės mes nesupirksime, bet sviesto, sūrio, kurie gali ilgai stovėti, pieno miltelių, mėsos produktų, kurie gali ilgiau laikytis, tuos intervencinius pirkimus praeiti. Tai leidžia Europos Komisija. Manau, su jais suderinsim, kad ir tie pinigai, ką mes išleisime iš savo biudžeto, mums bus atstatyti iš Europos Komisijos biudžeto“, - taip ministrė sakė „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“. Pasak jos, pagrindinis tikslas dabar yra stabilizuoti rinką, kol bus surastos kitos rinkos ir kitų rinkų paieška.

Nesu baigęs nei politinės, nei kitokios ekonomikos mokslų, bet tiksliųjų mokslų išsilavinimas ir gyvenimo patirtis verčia mąstyti logiškai. Jei kažkas (šiuo atveju – Lietuvos biudžetas, t.y. Vyriausybė) mokės už mėsos ir pieno produktus, kuriuos kažkas sandėliuos neapibrėžtą laiko tarpą, o Europos Komisija sumokės už tai Lietuvos Vyriausybei, atsiranda klausimėlis – o kas po šių mokėjimų taps (ar liks?) šių prekių savininku?

Jei juo liks prekių gamintojai, tai bet kas gaminantis norėtų pasinaudoti tokia Dievo dovana, kai už jo produkciją mokesčių mokėtojų pinigus moka valstybė, o jis dar lieka jos savininku. Jei po tokio mokėjimo prekių savininku taps Vyriausybė (lyg ir neužsiimanti tokia veikla) ar Europos Komisija, tai joms teks užsiimti jų veiklai nebūdinga prekyba. Nelabai tipiška veikla, bet matėme tokių pavydžių. Tačiau kodėl šie mokėjimai vadinami kompensacijomis? Suprask, kompensavau, ir nebereikia gamintojams tų gautų pinigų po prekių pardavimo grąžinti Vyriausybei?

Beje, šią produkciją kažkur reikės saugoti tinkamai įrengtuose sandėliuose-šaldytuvuose. Tai taip pat nemažai kainuos. Mūsų valstybė po Nepriklausomybės atkūrimo netruko atsisakyti tarybiniais laikais įrengtų valstybės rezervų sandėlių – pavyzdžiui tokie buvo Vilniaus rajone Valčiūnuose. Ne tik puikiai įrengti, bet ir su atvestais autokeliais ir po teritoriją išvedžiotu geležinkeliu, su visa būtina infrastruktūra. Neilgai jie buvo valstybės rezervo sandėliais – perdavus juos į AB Lietuvos geležinkelių balansą, neilgai laukus juos pardavė. Smagu pirkti puikų ir funkcionuojantį visapusišką infrastruktūrinį vienetą!

Kitas klausimėlis – kas ir kiek, ir kam mokės už saugojimą? Dar vienas valstybės verslas, kuriame svarų žodį tars Valstybės tarnautojai. Jei valstybės (ar nežinia kieno) rezerve prekės užsigulės, jų vertė tikrai nepadidės. Kad saugojimo nuostolius mažinti, matyt, teks skubėti. O tai jau dar vienas valstybės „verslo“ užsiėmimas. Bent jau tarybiniais laikais mes tokį „verslą“ jau matėme. Paprastai jis baigdavosi nuostolingu valstybei pardavimu tam, kam reikia. Bent man nesinorėtų pirkti „palaikytus“ ir pašaldytus maisto produktais. Tačiau kam daugiau valstybę valdantieji užkraus šią naštą, jei ne mūsų vartotojams ir mokesčių mokėtojams? Paprasčiau, o ir klusnūs, nuolankūs esame. Nuolaidų akcijas dar pasiūlys. Juk ir už keliskart permokėtą skystų dujų terminalą jau kantriai mokame. Panašu, kad mokėsime ir keliagubą Visagino AE kainą, nors Tauta jam pasakė – Ne!

Valdžios žmonės išradingi. Tačiau norėtųsi, kad jie būtų išradingi ne „versle“, kurį kuria karas, o valstybės siekyje išvengti karo ir tokių „verslų“.