LT KT išaiškinimų išaiškinimai apie dvi pilietybes (I dalis)

Atrodo, ką gi čia per daug aiškintis, išsiaiškinus dar kartą aiškintis ir taip gal būt be galo. Tiesiog reikia skaityti LR Konstituciją taip kaip ji parašyta juodu ant balto ir ją suprasti lietuviškai. Tai pirmiausiai ir apsibrėžkime tai, ką norime išsiaiškinti. Tai LR Konstitucijos:

„12 straipsnis

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“

Berods 1-oji ir 3-oji šio 12-o Konstitucijos straipsnio dalys kiekvienam suprantamos ir dėl to nekyla jokių ginčų. O dėl 12-o straipsnio 2-os dalies „laužomos ietys“ jau gal 14-ą metų. Jau yra du LR KT išaiškinimai: LR KT 2003-12-30 Nutarimas (Byla Nr.40/03), 2006-11-13 LR KT nutarimas „DĖL TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SANTYKIUS, NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ (Byla Nr. 45/03-36/04), ir dar vienas LR KT išaiškinimų išaiškinimas 2013-03-13 sprendimas „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2003 M. GRUODŽIO 30 D., 2006 M. LAPKRIČIO 13 D. NUTARIMŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO” (Byla Nr. 40/03; 45/03-36/04) ir vis dar galo nėra. Seimo iniciatyva vėl laukiama eilinio LR KT išaiškinimo dviejų pilietybių klausimu. Pabandykime patys išsiaiškinti, kaip galima suprasti vieną LR Konstitucijos sakinį, kuriam tiek daug metų yra skiriama tiek daug dėmesio.

Lingvistinis (lietuviškai) dviejų pilietybių išaiškinimas pagal LR Konstituciją

Dominuojantis teisės aiškinimo būdas yra lingvistinis, t. y. kalbos mokslo (lot. lingua – kalba), metodas (teisės teorijoje taip pat vadinamas gramatiniu, filologiniu, semantiniu ir kt.) yra plačiausiai taikomas aiškinant teisę. Teisės aiškinimo metodų eiliškumo prasme, šis metodas yra taikytinas pirmiausiai. Kiti metodai aiškinimo procese pasitelkiami tik siekiant patvirtinti ar paneigti lingvistinio aiškinimo būdu gautą rezultatą.

Kalba eina apie LR Konstitucijos 12-o straipsnio 2-os dalį: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

Ką gi toks sakinys reiškia? Galime aiškiai matyti, kad Konstitucijos kūrėjai aiškiai apibrėžė, kad dviejų pilietybių, t.y. Lietuvos pilietybės ir kitos valstybės pilietybės turėjimas yra galimas tiktai ir tiktai įstatymo numatytais atskirais atvejais. Konstitucijos kūrėjai labai aiškiai tuo pasakė, kad Lietuvoje dviejų pilietybių klausimai gali būti sprendžiami įstatymais, o ir kitaip ir būti negali. Nes jei būtų kitaip, tai reikštų, kad Konstitucijos kūrėjai pasisakytų prieš teisinės valstybės principus. Viskas turi būti daroma pagal įstatymus ir ne kitaip. Tam, kad užtikrinti, kad kitaip nebūtų, tai Konstitucijos kūrėjai labai aiškiai pasakė, kad be įstatymo nustatytų atskirų atvejų tikrai tikrai niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tai reiškia, kad Konstitucijos kūrėjai dviejų pilietybių klausimus pilnai priskyrė Seimo, įstatymų leidėjo, kompetencijai, nes įstatymus kuria ir priima LR Seimas. Tai jeigu atidžiai žiūrėti į tą sakinį, tai pagal Konstituciją įstatymų leidėjas dėl dviejų pilietybių gali priiminėti ne bet kokius įstatymus, tai yra paversti įstatymais ne bet kokius atvejus, aplinkybes, kada LR pilietis gali būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, to tik tokius, kurie gali būti įvardinti kaip atskiri, tai yra „atskirais atvejais“. Gal dėl žodžio „atvejis“ teisininkams nekils jokių abejonių, kad „atvejis“ yra tam tikrų aplinkybių visuma. Tai Konstitucijos kūrėjai aiškiai pasakė, kad dvi pilietybės galimos ne bet kurioms aplinkybėms esant, ne bet kokiems atvejams esant, o tik tiems atvejams, kurie gali būti pavadinti „atskirais“. Štai ir čia atsiranda taip vadinamoji problema: O ką reiškia „atskirais“ (daugiskaita), ką reiškia „atskiras“ (vienaskaita)? Kaip matome tai svarbus, raktinis žodis. Jeigu leisti kiekvienam fantazuoti, turėti savo nuomonę, tai sutarimo gal niekada ir nesurasime. Tai, kai to sutarimo nėra, o jo dabar nėra, tai yra vienintelė galimybė sužinoti sunormintą žodžio reikšmę, tai pasinaudoti Lietuvių kalbos žodyno pagalba, kuriame žodis „atskiras“ yra taip išaiškinamas:

„ãtskiras, -à adj. (3b)

1. atskirtas, atsiskyręs nuo kitų, pavienis: Draugės jis neieško, jis ãtskiras gyvena J.Jabl. Ir šuo ãtskiras vilko nepapjaus J.Jabl. Kam esat atskiri̇̀, būkiat iš vieno Plng. 

atskirai̇̃ adv.: Jo vieno atskirai̇̃ paklausk Gs. Atskirai̇̃ padėk kepurę, kad nesusimaišytų J. Dobilus sukraukiat atskirai̇̃ nu šieno Grg.

2. vien tam skirtas, specialus: Penimiams reikia ãtskiro tvarto Dkš. Tam darbui reikia ãtskirą žmogų turėt Rm. Reik atskirèsnio žmogaus, aš to darbo nepadirbsu, turu savo darbą dirbti Šts.

3. kitoniškas, skirtingas: Tę už Vilniaus daug atskirèsnė kalba Šmk. 

atskirai̇̃ adv.: Žmonės anapus upės gyvena atskiriaũ Dglš.

ǁ savotiškas, keistas: Tas vaikas dideliai ãtskiras: nei ans bovijas, nei ans rėka Trk.“

Dar kartą atkreipsiu dėmesį į analizuojamą Konstitucijos sakinį tam, kad tame sakinyje pamatyti du skirtingus dalykus, tai Lietuvos valstybę ir kitą valstybę, tai yra kviečiu pamatyti dvi skirtingas valstybes, kurios yra ne kartu, o atskirai. Taigi Konstitucija kalba apie dvi skirtingas valstybes, kurios yra atskirai, o ne apie kokią nors vieną “dvigubą valstybę”. Konstitucija kalba apie dvi skirtingas pilietybes, dviejų skirtingų valstybių pilietybes, o ne apie kokią nors vieną „dvigubą pilietybę“. Terminai turi būti tikslūs.

Kaip matome iš kalbininko Jono Jablonskio žodžio „atskiras“ išaiškinimo, kai kalba eina apie dvi pilietybes, kai kalba eina apie dvi valstybes, tai tos valstybės turi būti ne kartu, o atskirai. O tai reiškia, kad LR pilietis, kuriam Konstitucija suteikia galimybę įgyti ir kitos valstybės pilietybę, turi gyventi atskirai, ne Lietuvoje, reikia suprasti toje kitoje valstybėje, o ne kažkokioje kitoje valstybėje, kurios pilietybės jisai gauti negali. Sąvoka „atskiras gyvena“ yra kalbininko Jono Jablonskio išaiškintas tam atvejui, kai atskirai gyvenama. Taigi čia nieko nereikia prigalvoti, kadangi žodis „atskiras“ yra jau labai senai sunormintas ir privalomas naudoti tai reikšme, kuri yra sunorminta. Tas buvo privaloma ir Konstitucijos kūrėjams, kurie, manau, taip ir padarė, į Konstituciją įrašė sunormintą žodžio „atskiras“ reikšmę. O kitokios reikšmės jie ir neturėjo teisės įdėti. Jeigu žodžiui „atskiras“ būtų buvusi suteikta kitokia, nei sunorminta žodyne žodžio reikšmė, tai tas turėjo būti atspindėta Konstitucijos tekste. Kaip matome galime daryti išvadą, kad tik tiems LR piliečiams, kurie atskirai gyvena, kitoje valstybėje, ne Lietuvoje gyvena, LR Konstitucija suteikia teisę įgyti ir kitos valstybės pilietybę. O jeigu tokią teisę LR Konstitucija suteikia, tai įgijus kitos valstybės pilietybę LR pilietis negali prarasti Lietuvos pilietybės, nes tą teisę turėti dvi pilietybes suteikia LR Konstitucija.

Dar kartą žiūrėkime į tą patį Konstitucijos 12-o straipsnio 2-os dalies sakinį. Net nekyla abejonių, kad LR Konstitucija kalba apie Lietuvos Respublikos piliečius, ne apie Anglijos ar kokios kitos valstybės piliečius. Ką tuo noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad LR Konstituciją apibrėžia, reglamentuoja, nustato tik jau esamų LR piliečių teisę gyvenant kitoje valstybėje įgyti tos kitos valstybės pilietybę ir niekaip nereglamentuoja kitos valstybės piliečių teisių įgyti LR pilietybę. Tie kitų valstybių piliečiai, kurie nori ar gali įgyti LR pilietybę patenka po LR Konstitucijos 12-o straipsnio 1-os ir 3-čios dalies reguliavimu, t.y taip kaip įstatymų leidėjas, Seimas įstatymais nustatys, tai yra pilnai Seimo kompetencijoje. Čia jokie LR KT išaiškinimai yra nereikalingi, nes tai pilnai Seimo kompetencijoje.

Taigi kokią išvadą galime padaryti po tokios atliktos lietuviškai suprantamo, lingvistinio LR Konstitucijos 12-o straipsnio 2-os dalies išsiaiškinimo:

LR pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje, gali gauti ir kitos valstybės pilietybę.

Neįtikėtinai paprasta ir Konstituciją atitinkanti išvada. Gyvenantis atskirai kitoje valstybėje atitinka vieną atskirą atvejį. Kadangi visi LR piliečiai prieš įstatymą yra lygūs (29-as Konstitucijos straipsnis), tai reiškia, kad kiekvienas LR pilietis, kuris gyvena kitoje valstybėje, gali gauti ir kitos valstybės pilietybę. Tai dar kartą pasižiūrėkime vėl į tą patį LR Konstitucijos 12-o straipsnio 2-os dalies sakinį. Ką čia dar reikia matyti? Reikia matyti, tai kas juodu ant balto parašyta. O parašyta, kad LR pilietis gali gauti tik vienos kitos valstybės pilietybe, nes Konstitucijos sakinys pavartoja jungtuką „ir“, o išsireiškimas „kitos valstybės pilietis“ yra vienaskaitoje ir todėl nėra kalbos apie kitų valstybių pilietybes (daugiskaita). Taigi konstituciška yra tik tai, kai LR pilietis kartu gali įgyti tik vienos kitos valstybės pilietybę.

Taigi matome, kad aiškinantis lietuviškai LR Konstitucijos 12-ą straipsnį visiškai nereikėtų tiek daug metų ir tokiais plačiais LT KT išaiškinimais plėstis. O kokie tokių plačių LR KT išaiškinimų tikslai? Svarbiausiai, LR Konstituciją reikia suprasti lietuviškai, nes ji yra parašyta lietuviškai.

Straipsnių apie dvi pilietybes, toli gražu, nepilnas sąrašas

Pasinaudodami Vikipedija sužinome Vytautas Sinkevičius, kad „2001 m. lapkričio 30 d. VU Teisės fakultete apgynė disertaciją „Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reguliavimas 1918-2001 metais: raida ir dabartinio teisinio reguliavimo problemos“ (doktorantūros komiteto pirmininkas, darbo vadovas – profesorius Mindaugas Maksimaitis). Socialinių mokslų (teisės krypties) daktaras.“

Berods jokio kito LR Konstitucinio Teismo teisėjo, išskyrus prof. Vytautą Sinkevičių, neturime, kurio mokslinė kvalifikacija būtų taip glaudžiai susijusi su LR pilietybės klausimais. Vytautas Sinkevičius savo daktaro disertacijos santraukoje taip parašė: „Reguliuojant pilietybės santykius nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais iki šiol yra laikomasi nuostatos, jog Lietuvos pilietis paprastai tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, kad turėti dvigubą pilietybę galima tik atskirais įstatyme nustatytais atvejais.“

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. Sinkevičiaus mokslo disertacija yra apginta 2001-11-30 prieš pirmą LR KT 2003-12-30 Nutarimą (Byla Nr.40/03) pilietybės klausimais, ir Vytautui Sinkevičiui 2003 metais esant LR KT teisėju, tai galėjo turėti labai lemiamos įtakos LR KT išaiškinimams, nes LR KT neturėjo labiau kvalifikuoto asmens pilietybės klausimais. Taigi Vytautas Sinkevičius, kaip mokslininkas, ką norėjo tą ir pasiekė, paaiškino. Atkreipiu dėmesį jo pateiktos santraukos citatą, kurioje jis teigia, kad „yra laikomasi nuostatos“. Problema tame, kad aiškinant galiojančią Konstituciją nereikia laikytis tos ar kitos nuostatos, o reikia vadovautis tiesioginiu juodu ant balto parašytu Konstitucijos tekstu. Kai laikaisi nuostatos, tai tikrai nereiškia, kad laikaisi Konstitucijos. Tuo labiau, kad toji nuostata „Lietuvos pilietis paprastai tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis“ yra neatitinkanti Konstitucijos, nes Konstitucija ne kitaip, o tik taip sako: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

Nėra LR Konstitucijoje nei žodžio „paprastai“ , nėra nei atskiro teiginio, kas LR pilietis negali būti ir kitos valstybės piliečiu. Tai žiūrint teisės mokslininko požiūriu tai yra neleistini LR Konstitucijos pacituoto teksto iškraipymai. Aiškinimai neturi iškreipti Konstitucijos teksto. Tik Konstitucijos tekstas galioja, ir jokie išaiškinimai negali būti aukščiau Konstitucijos.

Tuo labiau Konstitucija negali būti aiškinama istoriniu požiūriu „nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais iki šiol yra laikomasi nuostatos“, nes Konstitucija dabar yra tokia ir tik tokia, kokia yra ir visiškai nesvarbu kokios Konstitucijų ar pilietybės įstatymų nuostatos buvo iki Konstitucijos priėmimo. Po Konstitucijos priėmimo 1992-10-25 galioja ne kažkokios istorinės nuostatos, o galioja tik LR Konstitucijos tekstas. Moksliniu požiūriu nustatyti pilietybės instituto savybes įvairiais laikotarpiais gal ir įdomu mokslininkui, tačiau aiškinti jau galiojančios Konstitucijos tekstą istoriškai yra nonsensas, reikia skaityti ir aiškintis juodu ant balto parašyta Konstitucijos tekstą.

Dar kas krenta į akis, tai, kad mokslininkas Vytautas Sinkevičius panaudoja sąvoką „dviguba pilietybė“, kuri niekaip yra nenaudojama Konstitucijoje ir jos reikšmė niekur nėra apibrėžta, Konstitucija kalba apie dvi pilietybes, t.y. Lietuvos ir kitos valstybės pilietybes. Tai kokios priežastys mokslininką V. Sinkevičių vertė naudoti kvailą sąvoką „dviguba pilietybė“ kai kalba Konstitucijoje aiškiai eina apie dvi pilietybes. Į tokius dalykus teisėje yra labai svarbu atkreipti dėmesį, nes tai parodo, kad mokslininkas V.Sinkevičius neskyrė tinkamo, rimto dėmesio sąvokų vartojimui. Ar teisės mokslininkui tai atleistina? Man atrodo, kad tokio mokslininko samprotavimais negalima pasitikėti.

Mokslininkas V.Sinkevičius, jis ir LR KT teisėjas buvo tas pagrindinis dviejų pilietybių „profesionalas“, kuris „įpūtė“ į LR KT išaiškinimus, tas „dvasias“, kurių visiškai nėra LR Konstitucijoje.

Labai išsamiai savo mokslines nuostatas prof. V.Sinkevičius išdėstė publikuotame moksliniame darbe „DVIGUBA PILIETYBĖ: PASIŪLYMO PAPILDYTI KONSTITUCIJOS 32 STRAIPSNĮ ANALIZĖ“ JURISPRUDENCIJA, Mokslo darbai, 2008 3(105); 16–26.

Šio, aukščiau paminėto straipsnio santraukoje teigiama: „Taikant sisteminį ir teleologinį teisės aiškinimo metodą parodoma, jog minėta konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymo nustatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.“

Teleologinis (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodas.

Teisės filosofijoje šis metodas vadinamas įvairiai: funkciniu, įstatymo tikslo, teleologiniu. Metodo pavadinimas tiesiogiai išreiškia jo turinį (gr. telos - tikslas), nes ideologija apibrėžiama kaip filosofinė pažiūra, kad visi gamtos ir visuomenės raidos procesai turi galutinį, išankstinį tikslą. Taigi teleologinio teisės aiškinimo metodo esmė nusakoma interpretatoriaus siekiu nustatyti įstatymo ar aiškinamos teisės normos tikslus, uždavinius.

Taigi matome, kad prof. V.Sinkevičius pasirenka teleologinį Konstitucijos 12-to straipsnio aiškinimo metodą, kad kaip interpretatorius galėtų „nustatyti įstatymo ar aiškinamos teisės normos tikslus, uždavinius“, kitaip tariant, kad pats V.Sinkevičius galėtų nustatyti Konstitucijos 12-to straipsnio tikslus ir uždavinius. Pasirodo, kad pasirinkus tokį teisės aiškinimo metodą į konstitucines nuostatas galima „įpūsti“ tas dvasias, kurių nėra Konstitucijoje, tačiau, kurios yra interpretatoriaus, šiuo atveju prof. V.Sinkevičiaus, galvelėje. O tai reiškia vieną ir paprastą dalyką, kad Konstitucija jau nebegalioja, o galioja tik Konstitucijos interpretatoriaus tikslai ir uždaviniai. Tai matome, kad interpretatoriaus tikslai ir uždaviniai yra aiškiai atspindėti jo aukščiau pateiktame išaiškinime.

Išvada: Gal geriau toks profesorius eina geriau pasivaikščioti? Prie Konstitucijos aiškinimo tokio asmens prileisti negalima. Jo esamais aiškinimais pasitikėti negalima, nes jis aiškinimuose prikergia savo tikslus, uždavinius, kurių nėra Konstitucijoje. Koks tokio interpretatoriaus prof. V.Sinkevičiaus tikslas? Tikslas matosi iš jo pateiktų paaiškinimų: Galimai maksimaliai apriboti LR piliečių konstitucinę teisę gyvenant kitoje valstybėje įgyti ir kitos valstybės pilietybę. LR piliečius įgijusius kitos valstybės pilietybę nubausti atimant LR pilietybę. Prof. V.Sinkevičiaus aiškinimai yra labiau panašus į diversiją prieš Konstituciją. Ar už tai Vilniaus universitetas jam suteikė daktaro laipsnį?

Dėl tos priežasties prof. V.Sinkevičiaus Konstitucijos aiškinimai yra antikonstituciniai ir todėl buvo sukritikuoti.

Apie tai skaitykite šiuose straipsniuose:

2017-04-27 straipsnį „Konstitucijos korifėjo bankrotas“,

2017-05-17 straipsnį „Konstitucijos korifėjaus bankrotas (II dalis)“,

2017-05-22 straipsnį „Šizofrenija Lietuvos teisėje“,

2017-07-08 straipsnį „Dvigubi idiotai siekia triumfo“,

2017-07-10 straipsnį „Dvigubi idiotai siekia triumfo (II dalis)“,

2017-07-16 straipsnį „LR KT dviejų pilietybių reveransai Seimo idiotizmui“,

2017-07-21 straipsnį „Ar dvigubi idiotai jau apginti“,

2017-07-24 straipsnį „Dvi pilietybės – konstitucinė vertybė“ ().

Išvados: Konstitucinės teisės „profesionalai“ nepasirinko privalomo pačio pirmiausio ir svarbiausio lingvistinio Konstitucijos aiškinimo metodo, o pasirinko teleologinį teisės aiškinimo metodą, kurio esmė nusakoma interpretatoriaus siekiu nustatyti įstatymo ar aiškinamos teisės normos tikslus, uždavinius. Tai įgalino pagal interpretatoriaus tikslus iškraipyti Konstitucijos esmę ir iš esmės įvykdyti šarlatanišką diversiją prieš LR Konstituciją ir konstitucines LR piliečių teises.