L. Tagejevienė: „Branda mano gyvenime įgavo svorį, gana svarų ir kartu lengvą“

Išskirtinis Livijos Tagejevienės interviu.

– Esate nesiafišuojanti asmenybė. Papasakokite daugiau apie save. Kaip atrodo jūsų eilinė dienotvarkė?

– Na, rytais dažniausiai atsipalaiduoju gamindama naujus vėrinius iš antrarūšių atliekų ir brangiųjų akmenų – puikus kontrastas dienos pradžiai.

Kiek vėliau patraukiu į M. Mažvydo biblioteką, kur su bendramintėmis iš kitų leidinių ir portalų prie kavos puodelio aptariame dienos aktualijas ar pasidalijame išgyvenimais iš savos buities. Pastaruoju metu bibliotekoje negaliu atsitraukti nuo lietuviškų dabarties herojų biografinių knygų.

– O likusi dienos dalis?

– Palaukite, taigi jūs leiskite man kalbėti... Vakarą paprastai leidžiu kultūriniuose renginiuose: įvairių meninių televizijos projektų filmavimuose, elitiniuose pristatymuose ir vakarėliuose.

– Taip, kalbėkite.

– Gerai. Su šeima savaitgalį renkamės šiuolaikinio teatro pramogas, kaip asmeniškai savo favoritą išskirčiau Domino teatrą, ten tvyranti bohemiška atmosfera, atsidaranti sunki scenos uždanga... Kažkas magiško.

Na, ir, be abejo, dar nebuvo savaitgalio be liturginių rytmečio renginių.

– Kas jus pastūmėjo į šią permainingą profesiją?

– Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime. Žiogų ir svirplių garsai privertė mane suvokti, kad būtent tiesos siekimas, išsigryninimas turi būti mano kelias, na, o žurnalistikos ir žodžio laisvė, galima sakyti, į gyvenimą atėjo palengva.

– Kas jus paskatino imtis aštresnių gyvenimo būdo temų?

– Pati. Taip, pati taip nusprendžiau, kad reikia rašyti aštriai. Pati save jaučiu nuo vaikystės prado. Mano prosenelis net juokaudavo, sakydavo man, na jau šita – tai tikrai nenuorama.

– Ar planuojate išleisti įdomiausių pokalbių knygą?

– Taip, planuoju.

– Kada?

– Greitai.

– Tikrai greitai?

– Taip, labai greitai. Tikrai.

– Ne paslaptis, artėja jūsų 43 gimtadienis?

– Ne... Ne paslaptis. (Šypsosi – red. past.) O kodėl turėtų būti paslaptis? Ne paslaptis. Tikrai ne paslaptis. Kokia čia gali būti paslaptis? Jokia čia ne paslaptis.

– Kas jus skatina judėti į priekį, neužsistovėti?

– Tas pajautimas, gyvenimo grožis, elito sėkmės istorijos... Kaip mozaika susidėlioja daugiau mažiau įvairios detalės. Kita vertus, gal patys metai judina mane kaip motiną, žmoną, laiptinės pirmininkę pirmyn. Beje, laiptai – puiki metafora, įgalinanti pajusti judėjimo džiaugsmą. Ir ne tik.

– Esate išskirtinė asmenybė.

– Na ką jūs... (Juokiasi – red. past.) Na bet gal... Artimiausiu metu su merginomis ketiname papokštauti ir įrašyti dainą. Manau, galiu dainuoti, pati parašiau tekstą. Mėgstu dvieilius ir kitas eiliuotes.

– Apie ką bus ši daina?

– Labiausiai išskirčiau bendrąją problemiką. Žmogaus kaip individo svorį tarp gausybės detalių, pakuočių, etikečių ir viso kito vartotojiško pasaulio atspindžio. Sutartinės ir lengvo roko sintezė, manau, kūriniui suteiks novatoriškumo, kurio juk taip kiekvienas pasigendame…

– Nuostabu. Jūs dažnai fotografuojama gatvėje?

– Nesureikšminu to... Na, man jau metas, po pusvalandžio dalyvausiu šilkinės patalynės fotosesijoje, turiu susikaupti.

– Dėkui už pokalbį ir sėkmės.

– Dėkui. Sėkmės.

– Domitės politika?

– Taip.