Lyderiais gimstama ar tampama?

Šis klausimas dažnai kyla jauniems žmonėms, ieškantiems saviraiškos galimybių. Jis svarbus ir bendresniame kontekste, kai seni lyderiai vis mažiau tenkina, o naujų dar reikia ieškoti. Dažnai atrodo, jog lyderis turėtų pasirodyti savaime, lyg dievas iš mašinos antikiniame teatre, o kai jis ateis – jį iš karto pažinsime. Tai – mistifikuotas požiūris. Antra vertus, jis gana patogus. Atsakomybė permetama pačiam lyderiui – užuot patiems domėjusis, kas juo galėtų būti. Politinių technologijų dėka įmanoma sukurti lyderius iš gana silpnų ir lengvai veikiamų žmonių, kuriais po to tenka skaudžiai nusivilti.

Požiūris, jog lyderiais gimstama, iš dalies susijęs su romantizmo pasaulėžiūra, asmens gebėjimus kildinusia iš aukštesnių ir pirmesnių šaltinių už pačią žmogaus asmenybę, visų pirma – iš Dievo. Dar ankstesnis šaltinis – savaip suprasta augustiniškoji predestinacijos – išankstinės lemties doktrina. Religinį pasaulėvaizdį keičiant materializmui, Dievą pakeitė gamta, o gamtos mokslų pažanga suteikė šiam požiūriui dar vieną, iš pažiūros, sunkiai atremiamą kozirį – burtažodžiu tapo sąvoka genai.

Dar vienas veiksnys, sąlygojantis statišką lyderystės suvokimą – šiuolaikinė popkultūra, savaip prikėlusi, o kartu – supaprastinusi antikinį bei renesansinį visapusiško žmogaus idealą. Tai – supermeno idealas: jis gabus visose srityse, jam visada sekasi, iš principo esi arba lyderis, arba autsaideris, o riba tarp šių dviejų vaidmenų iš esmės – sunkiai peržengiama, jeigu peržengiama išvis. Šiuo atveju mažiau kalbama apie tai, iš kur lyderystė kyla, bet lygiai taip pat nureikšminama asmens savikūra: jeigu vieną kartą pasireiškei lyderio arba autsaiderio vaidmenyje, tai faktiškai – visam laikui.

Iš tiesų išankstinės, pastovios ir visapusės lyderystės samprata sunkiai atlaiko istorijos liudijimus. Ypač išraiškingas pavyzdys – Demostenas. Žinoma, jog šis žmogus mikčiojo ir dėl to jautė stiprų kompleksą. Šią problemą jis sprendė, mokydamasis retorikos, kol tapo žymiausiu Graikijos oratoriumi, o vėliau ir politiku. Prasidėjus laisvosios Graikijos karui su Makedonija, Demostenas subūrė graikų polių koaliciją ir tapo absoliučiu visos šalies lyderiu.

Dar vienas pavyzdys – Napoleonas Bonapartas. Jo vardu net pavadintas psichologinis kompleksas, siaurąja prasme reiškiantis mažaūgio žmogaus ambicingumą, plačiąja – tiesiog didybės maniją. Vaikinas iš provincijos, smulkių bajorų šeimos, iš kurio vaikystėje visi šaipėsi – tiek dėl mažo ūgio, tiek dėl provincialios korsikietiškos tarties. Yra duomenų, jog būtent kompleksai ir autsaiderio vaidmuo ankstyvuoju laikotarpiu jį paskatino tapti vienu didžiausių visų laikų politinių ir karinių lyderių.

Vladimiras Leninas svajojo apie teisininko, Adolfas Hitleris – apie dailininko karjerą, abiejų svajonės žlugo. Abu dėl to jautė kompleksus. Abu užsidegė ambicijomis kai ko pasiekti. Abu tapo ryškiais politiniais lyderiais – atmetant moralinius vertinimus, tenka pripažinti jų istorinę reikšmę.

Išankstinės lyderystės šalininkas paprieštaraus: galbūt lyderystė šiuose žmonėse jau buvo užkoduota, ją tereikėjo atrasti? Žvilgtelkime į kitą pusę.

Jei lyderystę lemtų genai, tai lyderių vaikai taip pat būtų lyderiai – bent jau santykiu 1 iš 2. Ar istorija tai patvirtina? Vargu. Ypač išraiškinga Prancūzijos karalių Burbonų dinastija. Henrikas IV – stiprus lyderis, jo sūnus Liudvikas XIII – visiškas mėmė, už kurį valstybės naštą teko prisiimti kardinolui Armanui de Rišeljė. Liudviko XIII sūnus Liudvikas XIV – vėl stiprus lyderis, jo įpėdinis Liudvikas XV – lyderis, bet jau silpnesnis, o jo įpėdiniai Liudvikas XVI, Liudvikas XVIII ir Karolis X – visai silpni. Anglijos protektoriaus Oliverio Kromvelio sūnus Ričardas buvo eilinis, išsilavinęs, inteligentiškas bajoras, kurio valdžią perėmė tėvo generolai, galiausiai grąžinę į sostą nuverstąją Stiuartų dinastiją.

Žinoma, galima rasti ir kitokių pavyzdžių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vaikai Algirdas ir Kęstutis – tėvo verti lyderiai. Iš jų vaikų absoliutus lyderis – tiktai Kęstučio sūnus Vytautas. Jogaila – gana silpnas lyderis, iš pradžių stipriai veikiamas motinos Julijonos, o vėliau – lenkų didikų ir vyskupų. Stipriausiu lyderiu iš Algirdo vaikų galima laikyti Švitrigailą. Savo ruožtu Kęstučio sūnus ir Vytauto brolis Žygimantas – silpnas lyderis. Pagaliau, kunigaikščių Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Rudojo ainiai – lyderiai iki ketvirtos ar penktos kartos. Panašių pavyzdžių rasime ir kitose didikų giminėse.

Šioje vietoje reiktų skirti aristokratinę ir demokratinę visuomenę. Aristokratų vaikai turėjo didesnes galimybes tapti lyderiais – jie buvo tam ruošiami, jų savikūrai buvo daugiau išteklių, tiek dvasinių, tiek medžiaginių. Bet net ir to daugeliu atvejų pasirodė per maža, daugelyje monarchinių ir aristokratinių giminių lyderius keisdavo autsaideriai ir atvirkščiai. Dėl visuomenės sanklodos silpni žmonės galėjo būti valdovais, valstybės veikėjais, karvedžiais, bet ši lyderystė likdavo formali.

Demokratinėje visuomenėje – visai kas kita. Lyderių vaikus, tapusius lyderiais, galima suskaičiuoti ant pirštų. Žinomiausi pavyzdžiai – Džordžas V. Bušas ir Marina Le Pen. Asadai, Alijevai, Kimai automatiškai atkrenta, nes jų visuomenės, nors formaliai – respublikinės, faktiškai – autoritarinės ir šia prasme artimesnės aristokratiniam modeliui. O štai Gandžių dinastija Indijoje, klaidingai siejama su Mahatma Gandžiu (tai kita giminė), kilusi iš didžiojo politinio lyderio Džavacharlalo Neraus, davė šaliai seriją visai silpnų vadovų, kurie turėjo didelių ambicijų, bet sukėlė daugiau problemų, nei išsprendė. Daugumą žymių politikų vaikų išvis vargiai būsime girdėję – politinėse erdvėse jų tiesiog nėra.

Žinoma, politika – tik viena iš lyderystės raiškos erdvių, bet kitose tendencijos – panašios. Bachų giminėje kelios kartos kūrė muziką, bet istorijoje iš jos žinome tik Johaną Sebastianą Bachą, o jo vaikus – tiktai kaip jo vaikus. Paradoksalu, jog jiems esant gyviems buvo priešingai – labiau žinoti vaikai. Iš Mocartų giminės žymiu tapo tik Volfgangas Amadėjus. Aleksandras Diuma tėvas ir jo sūnus – abu rašytojai, bet ligšiol tėvo klasiką skaito, žino ar bent girdėję – daugybė žmonių, sūnaus – vienas kitas. Pagaliau, absoliučios daugumos rašytojų, muzikų, mokslininkų vaikų vardų istorijoje išvis nėra.

Lyderystę galima aiškinti įvairiais veiksniais – Dievo Apvaizda (o kalbant apie piktuosius genijus – net ne Dievo), iš dalies – genais, iš dalies – socialinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis, bet tarp jų lieka esminis veiksnys – žmogaus asmenybės savikūra. Pasak autentiškumo filosofijos tėvo Johano Gotfrydo Herderio, kuris taip pat – nacionalizmo filosofijos tėvas, kiekvienas žmogus pašauktas būti savimi ir pats save kuria, nuolatiniame santykyje su kitais.

Savikūros keliu kompleksuotas mikčius gali tapti žymiausiu oratoriumi, dailininkas autsaideris – atrasti save politikoje, vaikinas iš provincijos marginalų – tapti nacionaliniu lyderiu. Lyderiai nėra dievai, jie kyla iš paprastų žmonių, su savomis silpnybėmis ir stiprybėmis. Įveikti viena ir išryškinti kita – štai lyderystės paslaptis. Pasaulį nugali tas, kas pirmiausiai nugali save.