Lyg paukščio sparnais

Šių metų vasario 18 dieną Vilniaus dailės akademijos galerijoje (Latako g. 3, Vilnius) atidaroma Dailės akademijos Architektūros ir dizaino fakulteto Dizaino katedros docento Alberto Domerecko pirmoji personalinė paroda.

Šis Lietuvoje gerai žinomas architektas pristato savo plataus spektro kūrybą: architektūros, dizaino, skulptūros, metalo, tapybos kraitį. Jis dalyvavo ir daugelyje parodų su savo kolegomis ar ,,Plekšnės“ – Vilniaus miesto menininkų klubo – nariais. Tačiau, nors šis žmogus apdovanotas keliais talentais ir puikiai vertinamas, pats nelinkęs girtis – palieka apie tai spręsti kitiems.

Menininkas kilęs iš Šiaulių. Matyt, su genais persidavė gebėjimas kurti, puoselėti grožį. Juk jo tėvas mėgo drožti, tapyti. „Sunku buvo mūsų šeimai, – susimąsto menininkas, – 1945-aisiais tėvą ištrėmė į Vorkutą (Komijos Respubliką šiaurės vakarų Rusijoje). Mama liko su mumis, trimis mažais vaikais: manimi, broliuku ir sesute. Vorkutos kalėjime tėvas išbuvo 7 metus ir dar šešerius be teisės sugrįžti į Lietuvą. Tik po 13 metų jį pirmąjį reabilitavo. Pasirodo, kad nebuvo pritaikyta jokio straipsnio, pagal kurį jis nuteistas. Buvo spėliojama: gal tėvas kentėjo už tai, kad mūsų mama, gimusi Niujorke, Brukline, buvo JAV pilietė. – Grįžus tėvui, neilgai trukus gimė sesutė Loreta, 17 metų jaunesnė už mane.“

Gal dėl tokios dramatiškos tėvo istorijos 1962 metais ir atėjo laikas Albertui sukurti savo mėgstamiausią grafikos darbą ,,Agresija“, kur pavaizduoti trys nuogi vyrai, apstoję mergaitę. „Čia toji mergaitė – Lietuva, o vyrų trijulė yra Rusija, Lenkija ir Vokietija“, – aiškina autorius. Tuo metu Albertas buvo Kauno politechnikos instituto Architektūros fakulteto antrakursis. ,,Agresija” niekur neeksponuotas darbas. Pirmą kartą žiūrovai jį išvys vasario 18 dieną personalinėje parodoje.

Labiausiai Albertui patinka drožti, skobti iš vyšnios, slyvos medžių. O neseniai pamėgo baltą lyg marmuras lapuočio skroblo medį. Namų interjere nemažai angelų, paukščių skulptūrų. Jos tokios išgrynintos, rodos, tik ką palaimintos sergėti gražius namus, kvepiančios medžiu... „Kodėl būtent ši tema Jums artima?“ – domiuosi. „Man tai asocijuojasi su skrydžiu, polėkiu, laisve“, – atsako menininkas.

Labai įdomus kvadratinis stalas, lyg mozaika išmargintas natūralaus, skirtingų atspalvių medžio gabaliukais. Ant jo tarsi pasiruošusi skrydžiui stilizuota pelėda. Abu – jo paties kūriniai. Stalas sukurtas iš vyšnios medžio.

Vienas iš reikšmingiausių jo kūrybos vaisių - Elektrėnų ledo rūmai. Šis miestas vadinamas žiemos sporto sostine, kur išugdyta nemažai garsių sportininkų, pasklidusių po pasaulį. Tarp jų garsieji ledo ritulininkai Darius Kasparaitis, Dainius Zubrus... Jie, grįžę nors trumpam, užsuka į įspūdingą, didžiausią Lietuvoje Ledo areną. Tų rūmų interjero autorius – Albertas Domereckas.

Visai neseniai šis statinys buvo prikeltas iš naujo: rekonstruotas, apšiltintas... Prie to vėl nemažai prisidėjo Albertas, teikdamas kvalifikuotas nemokamas konsultacijas, pakoreguodamas vykdomą darbą. Įžvelgęs įspūdingesnį vaizdą, jis patarė perkelti planuojamą rūmų restoraną iš buvusios į ežero pusę.

Svarbią vietą jo kūryboje užima įspūdingų, išskirtinių šviestuvų kūrimas. Ir ne tik Lietuvoje. Antai net tokioje tolybėje kaip Tadžikijos sostinė Dušanbė Alberto šviestuvais išpuošti suvažiavimų rūmai (dar vadinami kino ir koncertų sale). O Uzbekijoje, Ferganos slėnyje esančiame Kokandos mieste, irgi jo sukurtais vidaus ir lauko šviestuvais bei visa vizualia informacija puikuojasi Dramos teatras. Tame pačiame mieste jis suprojektavo ir savo kūriniais papuošė Gamzos muziejų.

1987 metais jis kūrė šviestuvus Lietuvos ,,Baltic bankui“, interjerą – Vilniaus ,,Baldų rojui" bei kitoms viešosioms įstaigoms ir privatiems namams. Šie dekoratyvūs, funkcionalūs kūriniai gaminami iš nerūdijančio, chromuoto plieno, metalo, vario, žalvario, stiklo. Jo projektuotų darbų kaip iš gausybės rago: apie 10 individualių gyvenamųjų namų (vienas iš jų – akademikui Raimundui Rajeckui)... O kiek jaukumo suteikia nemažai jo sukurtų židinių, patogių laiptų.

Dar studijuodamas KPI (Kauno politechnikos institute - red. past.) pradėjo kurti interjerus Kauno laisvės alėjoje įsikūrusiems prekybos objektams: knygynams, gėrimų parduotuvėms, ,,Vaikų pasauliui“ ir kt. 1975–1985 metais Albertas daug dirbo Farmacijos valdybos užsakymu: sukūrė daugumos Vilniaus vaistinių interjerus. „Daug projektavote, puošėte visuomeninius pastatus, interjerus... O savo būstui ar užteko laiko? Juk yra patarlė, kad batsiuvys be batų, siuvėjas – be sermėgos“, – primenu. „Pats suprojektavau savo gyvenamąjį namą, pats jį pastačiau, nors tai truko apie 10 metų. Jame gyvename daugiau negu 20 metų. Šie žemės sklypai buvo skirti menininkų dirbtuvėms. Namo patalpose įsirengiau ir dirbtuves.“ Iš tiesų, suprojektuota puikiai: namuose daug erdvės, šviesos, labai jauku. Namai tarsi meno galerija: židinys, gražiai išriesti šviesaus medžio laiptai, vedantys į antrą aukštą, įdomūs geometrinių figūrų šviestuvai, daug skulptūrų, tapybos, grafikos darbų, puošiančių sienas, – viskas sukurta šeimininko rankomis.

Namų jaukumą kuria ir Alberto žmona medikė Jūratė. Smulkutė moteris šalia nemenko stoto vyro tarsi geroji namų dvasia, namų židinio kurstytoja, visur suspėjanti – ne tik gera šeimininkė, bet ir estetė, išpuošusi palanges gėlėmis namo viduje, o prie namo – darželiais, svyrančiais vijokliais... Tvarkingai nušienauti pievelę – šeimininko pareiga. Dailiai sumeistrautos lesyklos paukščiams. „Beveik visos dovanos man – vyro įvairioms progoms išdrožtos didesnės ar mažesnės skulptūros, statulėlės, kurios visuomet džiugina“, – pasidžiaugia Jūratė. Dažniausiai kurtos jai nematant, kad būtų staigmena. Per daugiau nei 40 bendro gyvenimo metų tokių dovanų susikaupė nemažai. Domereckų vaikai jau suaugę: dvi dukros Rūta ir Daiva iš pirmos Alberto santuokos ir dukra Jurga, sūnus Rokas – iš dabartinės.

Baigęs anuometį Kauno politechnikos institutą, Albertas jau buvo nemažai sukūręs. Todėl greitai (1966 m.) buvo priimtas į LTSR architektų sąjungą. Tada jis buvo ten jauniausias. Vėliau tapo ir Lietuvos dizainerių sąjungos nariu.

Albertą kurti įkvepia gyvenimas gamtos prieglobstyje, menininkų oazėje. Juk jo namas ir visa žalioji aplinka šalia Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parko, įkurto apie 1980 metus, kuris įtrauktas į turistų lankytinų vietų sąrašą. Šalia gyvena garsusis skulptorius, šių metų nacionalinės premijos laureatas Vladas Vildžiūnas, kurio iniciatyva ir buvo įkurtas šis parkas. Už Domereckų tvoros gyveno ir Vildžiūno žentas, Lietuvos saugumo karininkas Vytautas Pociūnas, kuris prieštaringomis aplinkybėmis žuvo Baltarusijoje, Breste...

Albertas kupinas idėjų. Nūnai prisipirkęs daug drobių, akrilo... Tarp globalių darbų jis jau pasinėręs į tapybą. Kuria ir daug erdvinių piešinių. „Visa tai bei drožiniai – tik mano pomėgis“, – tvirtina jis.

Nemažai naudingų patarimų iš savo gyvenimo ir kūrybos patirties šis talentingas kūrėjas davė po ilgesnio laiko apsilankiusiam, gerokai jį patį praaugusiam savo krikštasūniui Adomui Tautkui, dabar gyvenančiam Čikagoje. Didžiavosi krikšto tėvas Albertas, kad perdavė jam savo talentą: Adomas irgi pasirinko dizainerio profesiją.

Neprailgo pusdienis viešint pas Domereckus, kol susiruošėme namo. Juk čia pamatėme tiek gražaus, natūralaus, nuoširdaus. Su svetingais šeimininkais mus priėmė ištikima namų sergėtoja, nuolankiai klausanti komandų, rodos, viską puikiai suprantanti, tik nemokanti kalbėti Endi, baltoji šveicarų aviganė...

Beje, vasario 21-oji – Alberto gimtadienis. Gal ir neatsitiktinai personalinę parodą sau pasidovanojo menininkas.

Sveikiname ir linkime neblėstančios sėkmės kūrybiniame skrydyje.

www.biciulyste.com