Žmonių partijos atstovas Matas Maldeikis, labiau žinomas kaip garsios moters Aušros Maldeikienės sūnus. |
Seimo Europos reikalų komiteto narys Matas Maldeikis pasidalino (Feisbuke, po to perspausdino delfi.lt) savo geopolitinėmis įžvalgomis.
Jos yra vertos dėmesio, nes gerai iliustruoja Lietuvos Respublikos neoliberalaus antinacionalinio režimo geopolitinės logikos esmę.
Jos yra dar daugiau vertos dėmesio, nes parašytos jaunosios kartos Landsbergių bendruomenės atstovo plunksna.
Atstovo, kurio mama atstovauja Lietuvai Europos Sąjungoje. Ir kuri dar ne taip seniai per radiją, televiziją ir spaudoje suokdavo apie tai, kaip myli paprastus Lietuvos mokesčių mokėtojus.
Štai šios (šiek tiek sutrumpintos) įžvalgos.
Mes, kaip ir visas Vakarų pasaulis, susiduriame su sisteminga autoritarinių režimų konkurencija siekiant sugriauti taisyklėmis grįstą tvarką, kuri yra Lietuvos nacionalinis saugumo ir ekonominio augimo interesas.
Pasaulyje valdomame autoritarinių režimų, tokių kaip Kinija ar Rusija, mes tiesiog neišliksime.
JAV – demokratinio pasaulio lyderis, kitoje pusėje lyderiauja Kinija. Rusija ryžtasi kelti ultimatumus Vakarams dėl mūsų regiono saugumo, nes supranta, jog JAV dėmesys yra nukreiptas į priešpriešą su Kinija. Tai koordinuota autoritarinių režimų veikla, kuria siekiama įsitikinti, kaip JAV „patemps veikti dviem frontais“.
Šios tendencijos tik stiprės. Lietuvai, nori ji to ar ne, teks pasirinkti barikadų pusę. Ir Lietuva, deklaruodama savo nacionalinius užsienio politikos interesus, renkasi. Vertybinė politika — tai ne aistros dėl vienuolyno regulos vertybių. Tai mūsų nacionalinis interesas palaikyti liberaliąsias demokratijas, susiduriančias su vis stiprėjančiu spaudimu.
Lietuvos pozicija dėl Kinijos kyla būtent iš šios paradigmos. [...]
Negana to, Kinijoje autoritarinės tendencijos tik stiprėja. Tai nebėra ta pati šalis, kokia ji buvo prieš dešimt ar net penkerius metus. [...] Kinijos komunistų partija supranta, jog konkurencija, finansinė realybė ir artėjanti deglobalizacija sugriaus viską, kas buvo statoma paskutinius keturiasdešimt metų. Komunistų partijos centrinio komiteto 6-tasis plenumas savo rezoliucijoje aiškiai nurodė, jog atsakymas į šiuos iššūkius bus ne ūkio atsivėrimas, o komunizmo pergalė ir asmeninis Xi kultas.
Lietuva perdavė prekybos politiką ES kompetencijai. Todėl tai, ką daro Kinija, yra susiję ne su Lietuva, o su visa ES. [...]
Lietuvoje sprendžiasi tai, kokia bus artimiausio dešimtmečio-dvidešimtmečio ES kryptis, ir tai, ar mes paliksime savo pagrindinį sąjungininką JAV bandyti atlaikyti frontą prieš Kiniją ir Rusiją. [...] Lietuva, keldama Kinijos klausimą, siunčia aiškią žinutę JAV, kad jūsų priešininkas yra ir mūsų priešininkas. Kad auliniams batams grasinant mums, turėtume moralinę teisę pasakyti – girdėkite mus, nes mes girdime, su kuo susiduriate jūs.
Lietuvos atveju Kinija žino, jog kovoja su laiku, – ilgai šito neteisėto veikimo pilkojoje teisinėje zonoje Kinija netemps. [...]
Todėl, pasinaudodamas Vokietijos pramonės siunčiama žinute viešajai mūsų nuomonei, Pekinas blickrygu siekia greito pasidavimo.
Šiais metais teko perskaityti daug gerų knygų. Tačiau nejučia vis grįžtu prie vienos iš jų – N. Černiausko dokumentinės knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Skaitant ją sunku patikėti, kad tuometinė šalies vadovybė, verslas ir piliečiai, pasaulyje vykstant tokiems geopolitiniams lūžiams, ramiai dėliojasi ateities planus, naiviai vildamiesi, jog tai, kas vyksta, jų nepalies. Realybė visada pasibeldžia tau į duris...
N. Černiausko knygoje kalbama ne apie praeitį, o apie visų mūsų ateitį. Istorijos teisingumas lėmė, kad 1940-ieji vis dėlto netapo „paskutine Lietuvos vasara“. Realistiškai reaguodami į tai, kas darosi pasaulyje, neleiskime, kad vėl patektume į panašią situaciją.*
Mano požiūriu, šiose įžvalgose raktinis žodis yra – „mes“.
„Pasaulyje valdomame autoritarinių režimų, tokių kaip Kinija ar Rusija, mes tiesiog neišliksime.“
Kas tie „mes“, kurie turi rinktis „barikadų pusę“?
Ar tie „mes“ yra Lietuva, kuri per trisdešimt „nepriklausomybės“ metų nunyko nuo 3,7 iki 2,8 milijonų, ir yra toliau naikinama neoliberalaus režimo su dabartine Seimo dauguma priešakyje?
Ar į tuos jaunojo Maldeikio „mes“ patenku aš?
Man, kaip asmenybei, svarbiausia yra vertybės.
Ką apie vertybes kalba jaunasis Maldeikis?
„Vertybinė politika – tai ne aistros dėl vienuolyno regulos vertybių. Tai mūsų nacionalinis interesas palaikyti liberaliąsias demokratijas, susiduriančias su vis stiprėjančiu spaudimu.“
Bet ką daryti man, kuriam patinka „vienuolyno regulos“ vertybės – krikščionybė, lietuvybė, „tradicinė“ šeima?
Oi, jaunuoli Maldeiki, nesutampa mūsų „nacionaliniai interesai“.
Nes tavo „nacionalinis interesas“ – „šaikos interesas“.
Esu kitoje „barikadų pusėje“.
Ir dar – neteršk savo purvina liberastine plunksna prisiminimo apie 1918 - 1940 metų Lietuvą.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]