Man labai gaila, kad Lietuvoje nėra nepriklausomos, rimtos opozicijos, kuri išdrįstų kritikuoti valdančiųjų veiksmus

- Tenka pastebėti, jog Lietuvoje jau kuris laikas nesantaikos bei karo kurstymo propagandos veikiami žmonės jaučiasi prislėgti, jie privengia laisvai reikšti savo nuomonę dėl valstybinio perversmo bei pilietinio karo Ukrainoje. Daug kas yra nusivylęs valdžioje esančiais politikais ir apskritai bodisi valdančiųjų veiksmais bei itin reakcinga Lietuvos užsienio politika, pasitarnaujančią nebent jankių globalistams, tačiau pragaištinga mūsų šalies nacionaliniams interesams.

Tikėtina, jog „Laisvo laikraščio“ kalbinamo buvusio disidento, laisvo Briuselio piliečio Liutauro KAZAKEVIČIAUS tiesūs ir teisingi atsakymai aktualiomis temomis gali šokiruoti Lietuvos politinį „elitą“, tačiau bus suprantami blaiviai mąstantiems tautiečiams?

- Pastaruoju metu išryškėjo vienas bendras lietuvių Tautos bruožas – pasimetimas ir nerimas dėl ateities. Čia aš turiu omeny įvairaus amžiaus žmones, net ir jaunimą, kuris užima gerus postus, neblogai uždirba. Daug kas, ko gero, net nežino tikrosios pasimetimo priežasties, nežino, ar yra laimingi arba tiesiog nemoka tokiais būti. Tautiečiai, nuolat veikiami propagandos „rusai puola“, nežino, kas jų laukia ateityje...

Man atrodo, gan dažnai aš esu kategoriškas, tačiau tikrai nenorėčiau savo pasisakymais ar kalbomis ką nors įžeisti. Žmonės, norintys pozityviai priimti mano reiškiamas mintis bei nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais, turėtų geriau pažinti mane. Beje, čia nėra kažkas išskirtinio, asmeniško, tai liečia apskritai visus žmones.

- Jums gerai žinoma, Lietuva – vienintelė valstybė Europos Sąjungoje, kurioje buvo politiškai susidorota su demokratiškai išrinktu Respublikos Prezidentu. 2004 metais, grupei „valstybininkų“ suorganizavus prezidentinę apkaltą, šalies vadovas Rolandas Paksas neteko pareigų ir, kaip žinia, iki šiol jo politinės bei pilietinės teisės Lietuvoje yra suvaržytos. Ar demokratinėje ES šalyje tokie dalykai apskritai gali būti toleruojami?

- Jeigu Rolandas Paksas ir padarė kokį nors nusikaltimą, tai tas nusikaltimas, mano nuomone, visiškai miniatiūrinis, palyginus su tuo nusikaltimu, koks buvo padarytas prieš jį, verčiant iš posto Respublikos Prezidentą. Aš tikrai nežinau, ką blogo Lietuvai padarė šis politikas, bet tai, ką man teko skaityti žiniasklaidoje apie Prezidento R.Pakso apkaltą - tame nėra jokio nusikaltimo!.. Tiesiog absurdiška kaltinti ir versti iš posto Prezidentą tik už tai, kad jis vienam žmogui, finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui suteikė pilietybę.

- Ši opi tema, mūsų valstybės užvaldymas po taip vadinamo prezidentinio skandalo, antikonstitucinio perversmo Lietuvoje, yra išsamiai nušviesta ir mano neseniai išleistoje knygoje apie Prezidentą Rolandą Paksą „R. P. Vardan ko?..“, kurią jums padovanojau prieš kelias dienas. Gal tartumėte keletą žodžių apie šį leidinį?

- Susipažinus su naująja knyga apie Prezidentą Rolandą Paksą „R. P. Vardan ko?..“, pirmasis įspūdis labai geras, man pasidarė truputį jauku. Kodėl jauku? Aš pamačiau, kad ir Lietuvoje esama žmonių, užsiimančių rimtomis problemomis, kurias būtina spręsti, bet kurių niekas nesprendžia, deja!..

Ko gero, visose šalyse yra daugybė žmonių, kurie panašiai mąsto ir lengvai pasiduoda įvairioms manipuliacijoms. Daugeliui patogu atsidurti apgaulingoje situacijoje, nė nenutuokiant, kad jais yra manipuliuojama. Atrodo, toks gyvenimo atspindys tarsi iškreiptame veidrodyje daug kam patinka, nes leidžia jaustis patogiai. Jiems nereikia nieko galvoti, nes kažkas kitas už juos galvoja. Tokiems patogu manyti, kad didžiausias priešas yra Rusija, nes be priešų jie dar neįprato ir nemoka gyventi. Todėl ir tas „rusai puola“ tėra fiksavimas jų patogumo arba inertiško prisitaikėliškumo, kuriame jiems norisi kuo ilgiau palikti.

Iš tikrųjų graudu, kad šiuo metu Lietuvoje nėra tikro disidentinio judėjimo, o taip vadinama „vidinė opozicija“, pasireiškianti tarp įvairioms partijoms priklausančių politikų, faktiškai žaidžia tą patį politinį žaidimą. Man labai gaila, kad Lietuvoje nėra nepriklausomos, rimtos opozicijos, kuri išdrįstų kritikuoti valdančiųjų veiksmus!.. Tikrieji disidentai, tokie kaip Liudas Dambrauskas, Stasys Stungurys, Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis ir kt., nepriklausomybės pradžioje buvo nustumti į šoną, dabar jau beveik užmiršti, o naujausių laikų istorija valdančiųjų „elito“ bei politologų sąmoningai klastojama.

Be abejo, tai viena iš priežasčių, kodėl kilo vadinamasis „prezidentinis skandalas“ Lietuvoje. Man plaukai ant galvos stojasi matant, kuomet palyginti iš jauno žmogaus iki gyvos galvos atimamos jo pilietinės teisės. Nekalbant apie diktatoriškus rėžimus, niekur demokratiniame pasaulyje, jokioje demokratiškoje valstybėje šitokio absurdo nėra!..

Draudimas iki gyvos galvos dalyvauti rinkimuose iš Prezidento pareigų atstatydintam asmeniui ne tik neproporcingas, tai yra grubiausias žmogaus pilietinių ir politinių teisių suvaržymas! Demokratiškoje Europoje tai turėtų būti vertinama kaip kriminalas. Toks precedentas ES kontekste iš ties amoralus, todėl ši „klaida“ jau seniai turėjo būti ištaisyta. Saujelė politikų negali kvestionuoti Tautos valios. Niekas negali uždrausti žmonėms laisvai balsuoti rinkimuose už norimą kandidatą, lygiai taip niekas negali uždrausti demokratiškos šalies piliečiui dalyvauti parlamento ar Prezidento rinkimuose.

Prieš šį absurdą Lietuvoje, prieš manipuliavimą visuomenės nuomone, iki pat savo mirties kovojo buvęs Vilniaus universiteto rektorius, akademikas Rolandas Pavilionis, pasukęs į politiką. Savo knygoje „Prieš absurdą“ iškilusis filosofas aštriai kritikavo Lietuvos politinį „elitą“ : „Visus metus, iš tikrųjų – visus keturiolika metų, mes matėme, mes pergyvenome NIEKŠYBĖS AGRESIJĄ. Mus norėjo įtikinti, kad niekšybė politikoje, versle, moksle, kultūroje, kasdieniame gyvenime – jau neatsiejama nuo mūsų NAUJO gyvenimo. Ir todėl jai, niekšybei, neverta, beprasmiška priešintis. Kur kas geriau – su ja susitaikyti, prie jos prisitaikyti, jos nematyti.

Matyti, kaip niekšybė apima visą mūsų gyvenimą, ir tylėti. Matyti, kaip mūsų gyvenimą apvagia Tautos tarnais apsimetę politikai, ir tylėti. Matyt, kaip mūsų dvasią naikina tie, kurie patys vartoja gyvenimą kaip muilą ir mums kuria muilo kultūrą. Ir tylėti. Matyti, kaip naujo gyvenimo niekšybės tampa gyvenimo vertybėmis. Kaip ateinančios į gyvenimą naujos kartos, jauni žmonės jau nemato, į kokį srautą jie įmetami. Ir kaip jie priima niekšybę kaip gyvenimo normą. Ir tylėti.

Matyt, kaip niekšybės sraute susivienija visos į naujo gyvenimo paviršių – į jo politiką, verslą, kultūrą – iškilusios menkystos. Ir tylėti. Tylėti arba įsilieti į tą patį niekšybės srautą...“.

- Man belieka tiktai pritarti jūsų pacituotoms Rolando Pavilionio įžvalgoms, principingai pozicijai, jo išsakytoms mintims apie Lietuva bei valdžioje esančius politikus. Tai buvo labai šviesus, plačios erudicijos, didžiausios pagarbos vertas žmogus. Nors ir nedažnai, bet man tekdavo su juo pabendrauti. O ir dabar, kai atvykstu į Vilnių, stengiuosi aplankyti Rolando Pavilionio kapą...

- Turbūt neatsitiktinai ir ne veltui plačios erudicijos, doras žmogus, tikras savo šalies patriotas Rolandas Pavilionis nedvejodamas stojo ginti SISTEMOS verčiama Respublikos Prezidentą Rolandą Paksą?

- Man atrodo, kad Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas Paksas deramai atstovauja žmonėms, kurie jį išrinko ir iki šiol juo pasitiki. Reikalui esant, neatsisako padėti, patarti. Tai didelę patirtį turintis profesionalus politikas, nesidangstantis populistiniais lozungais ar pastaruoju metu plačiai eskaluojama rusofobija.

Vis tiktai, aš niekaip negaliu suprasti, kodėl jokio nusikaltimo nepadariusiam žmogui, nepaisant elementarių demokratijos normų, buvo apribotos jo pilietinės ir politinės teisės Lietuvoje. Akivaizdu, jog tokiu negarbingu būdu Prezidento Rolando Pakso politiniai oponentai siekia eliminuoti iš rinkimų rimtą konkurentą, kuris sujauktų nusistovėjusią „tvarką“ arba, kitaip sakant, sustabarėjusią valdžių pusiausvyrą.

Kaip nebūtų keista, man tokia antidemokratiška situacija Lietuvoje labai primena 45-ojo JAV prezidento rinkimus. Gerai žinome, jog Amerikoje tiktai vienas kandidatas, t. y. Demokratų partijos remiama Hilari Klinton, buvo laikomas rimtu pretendentu, vertu tapti JAV prezidentu. Kai tuo tarpu kitas kandidatas - Donaldas Trampas nuolat būdavo pašiepiamas, kritikuojamas, siekiant pavaizduoti jį tarsi idiotą. Sisteminėje pasaulio žiniasklaidoje buvo formuojama opinija, jog Trampas – absoliučiai nesiorientuojantis politikoje marginalas, idiotas, kuris nepaisant išankstinių prognozių bei daugumos įtakingų „ekspertų“ vieningos nuomonės, labai netikėtai laimėjo Amerikos prezidento rinkimus. Amerikoje įvykęs Trampo „siurprizas“, europiečiams dar kartą priminė „Brexit“ ir daug kam pasėjo nerimą dėl ateities...

- Pasak Nacionalinio fronto lyderės Marine Le Pen, favoritės būsimuose Prancūzijos prezidento rinkimuose, Hilari Klinton laimėjus JAV prezidento rinkimus, Trečiasis pasaulinis karas būtų neišvengiamas. Dabar gi yra vilties, jog prezidentui Donaldui Trampui nuo konfrontacijos su Rusija pavyks pereiti prie konstruktyvaus dialogo su Maskva?

- Aš labai tikiuosi ir viliuosi, kad naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas padarys viską, kad Amerikos dialogas su Rusija iš esmės pasikeistų, atsinaujintų. Juk iki šiol vykdant agresyvią Rusijos „atgrasymo“ politiką ne tik Lietuva, bet ir visas Pabaltijys pavirto pafrontės zona. Betgi mums tikrai nereikia kariauti su Rusija!.. Kur kas išmintingiau, ekonomiškai naudingiau palaikyti draugiškus, kultūrinius santykius su didžiąja Rytų kaimyne. Mano giliu įsitikinimu, visai Europai nėra jokios prasmės nei reikalo kovoti su Rusija!..

Vertinant istoriniu aspektu, užsimezgę ilgamečiai Lietuvos ir Rusijos tarpusavio ryšiai turėtų sąlygoti visiškai kitokią užsienio ir vidaus politiką. Juk iš tikrųjų vieni kitus mes labai gerai suprantame, pažįstame, todėl mums nereikia dirbtinai konfrontuoti, vadinant Rusiją „teroristine“ valstybe ar nuolat šaukti - „rusai puola“. Jokio realaus Rusijos intervencijos į Pabaltijo šalis pavojaus iš tikrųjų nėra. Man kelia didelį nerimą pastaruoju metu dirbtinai provokuojama nesantaika. To visiškai nereikia nei Europai, nei Lietuvai. Ypač ši nesantaikos ir karo kurstymo propaganda žaloja mažai patirties turintį Lietuvos jaunimą, kuris lengvai pasiduoda įvairioms manipuliacijoms.

Nuolat girdime, kad jaunimas masiškai bėga iš Lietuvos, o pasilieka tik vyresnės kartos žmonės. Dėl to man labai neramu. Valdžioje esantiems politikams vertėtų rimtai susimąstyti: nesiliaujant emigracijos mastams, kam atiteks ištuštėjusios provincijos gyvenvietės, niekieno nedirbama žemė?..

Kai man kažkada tekdavo bendrauti su disidentais, mūsų kalbos apie laisvos Lietuvos ateitį būdavo visiškai kitos. Aš gerai atsimenu, mūsų tarpe buvo tokių disidentų, kurie labai norėjo, kad nepriklausoma Lietuva taptų absoliučiai demilitarizuota zona. Juk iš tikrųjų nėra kam ir dėl ko pulti Lietuvą!..

- Turbūt žinote, kad ir šviesios atminties akademikas Rolandas Pavilionis pasisakė ne tik prieš Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą, bet ir buvo kategoriškai prieš stojimą į NATO aljansą?

-- Sovietmečiu, veikiant Varšuvos sutarties gynybiniam blokui, NATO karinis aljansas buvo reikalingas, kaip skydas arba atsvara jėgų pusiausvyrai palaikyti. Tačiau šiandieninė Rusijos Federacija yra visiškai kitokia valstybė nei buvusi Tarybų Sąjunga. Rusija niekam negrasina, nei „spalvotųjų revoliucijų“, nei demokratijos į kitas šalis „neeksportuoja“, todėl dabar NATO nebeatlieka ankstesnės gynybinės funkcijos, prarado savo tikslą. Matyt, todėl ir ieškoma priežasčių, siekiant pateisinti tolimesnį egzistavimą.

Man atrodo, NATO karinis aljansas tapo uždara tarptautine organizacija, kuri nepasiduoda jokiai išorinei kontrolei. Turbūt ne šiaip sau Europoje keliama panika, kad naujasis prezidentas Donaldas Trampas mažiau dėmesio bei finansų skirs NATO, o nuo ginklų žvanginimo bei konfrontacijos bus pereita prie politinio dialogo su Rusija.

- Taip pat tikimasi, jog pagaliau bus atšauktos buvusio JAV prezidento Barako Obamos administracijos inicijuotos sankcijos Rusijai?..

- Gerai žinoma, kad iki šiol Rusijai taikomos sankcijos nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, jos yra nuostolingos ne tik Rusijai, bet ir visai Europos Sąjungai.

Aš kartais girdžiu tautiečių kalbas, kad Europos šalių piliečiai visko pertekę, esą jie labai gerai gyvena. Deja, iš tikrųjų taip nėra. Visoje Europoje, tame tarpe ir Belgijoje, darosi vis sunkiau gyventi. Dauguma žmonių netenka darbo, palieka be namų. Neseniai man teko skaityti, jog ekonomiškai stabilioje Flandrijoje kiekvieną mėnesį apie keli šimtai šeimų netenka namų, nes negali susimokėti mokesčių.

Manau, ankstesnė aklos konfrontacijos su Rusija politika patyrė absoliutų fiasko. Man atrodo, jog tie Lietuvos politikai, kurie nuolat gyvena puoselėdami neapykantą Rusijai, pirmiausia patys dėl to labai kenčia. Tokie žmonės negali taikiai sugyventi su didžiąja Rytų kaimyne, nemoka bendradarbiauti.

Regis, jie pakliuvo į destruktyvų valdymo ešeloną ir kelio atgal jiems nėra. Lietuvos politinis „elitas“ yra apimtas labai gilios depresijos, tačiau atsisakyti konfrontacinės politikos su Rusija jau nebegali. Tik tuo atveju, jeigu staiga rusai imtų ir užpultų Lietuvą, jie būtų teisūs. Tačiau rusai nepuola ir neketina pulti. Vis tiek metų metais šaukiama - „rusai puola“. Manau, jie gerai supranta, kaip toli viskas nuėjo, o kelio atgal nėra, nes jų mąstysena yra giliai pažeista geopolitinės realybės nuovoką žlugdančios šizofrenijos.

Tikiu, jog rimti pasikeitimai veikiausiai atsiras iš bundančios tautos, kažkoks esminis lūžis būtinai turi įvykti pačioje Lietuvoje. Aš visada tikėjau lietuvių tauta, todėl ir dabar tikiu: ilgainiui turi atsirasti rimta opozicija, įtakingas disidentinis judėjimas šalyje!..

Aš labai didžiavausi, kai 1990 metais lietuviai pirmieji trenkė durimis, palikdami Tarybų Sąjungą. Tačiau šį kartą pirmieji trenkė durimis britai, prabalsavę už „Brexit“, pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Deja, ne lietuviai pirmi, ir dėl to man labai gaila.

Dabartinės Lietuvos valdžios nuolankiai vykdoma Briuselio ir Vašingtono vasalų politika paprastiems Lietuvos gyventojams nieko gero nežada. Tokioms globalistinėms, neoliberalioms politinėms jėgoms nacionalinės valstybės, savų žmonių interesai mažiausiai rūpi!..

Donaldo Trampo pergalė JAV prezidento rinkimuose visam pasauliui aiškiai parodė, kad amerikiečiai trokšta esminių permainų, pirmiausiai sprendžiant savosios šalies problemas, o ne siekiant globalaus viešpatavimo, kaip tai iki šiol darė buvusieji prezidentai - Klintonas, Bušas ar Obama.

Ką gero pačiai Amerikai ir Europai atnešė subombarduota Jugoslavija, Irakas, Libija, Sirija arba „spalvotoji revoliucija“, kruvinasis Maidanas, pilietinis karas Ukrainoje?..

Nesibaigiantys kariniai konfliktai, subombarduoti miestai, sunkiai besuskaičiuojamos civilių žmonių aukos. Kaip atsirado vadinamosios „Islamo valstybės“ teroristai, demonstruojantys šiurpias egzekucijas kitaminčiams, organizuojantys teroristinius išpuolius visoje Europoje?.. Arba tie šimtai tūkstančių pabėgėlių, nelegalių migrantų, plūstančių į Europą iš Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalių – nejaugi ir dėl to yra kalta Rusija?.. Blaiviai mąstantys piliečiai puikiai žino, kur veda tokia „atgrasymo“ politika, dėl visų bėdų apkaltinant „teroristinę“ valstybę Rusiją, ir tuo pat metu ignoruojant tikrąsias priežastis, kurios pagimdė opiausias pasaulio problemas bei laikmečio iššūkius.

- Dėkoju už pokalbį.