Manipuliatoriai – valdančioji karta (1)

Kaip trumpai, be ilgų analitinių studijų apibūdinti tą laikotarpį, kai Lietuvoje užaugo viena galingiausių ir įtakingiausių kartų, kurios rankose šiandieną yra šalies kapitalas ir valdžia? Gyvenimo sąlygos buvo tokios, kad nori nenori turėjai mokytis prisitaikyti, prasimušti, siekti lygybės ir brolybės, bet būti lygesnis už lygius. Buvo labai aiškiai suformuluotos sąlygos, kurių laikydamasis galėjai tikėtis ir sėkmės, ir karjeros, ir valdžios. Ir tos sąlygos buvo visiems žinomos kaip 10 Dievo įsakymų, nors nesudėtos į oficialų katekizmą. Svarbi buvo tavo kilmė – kuo žemesnis socialinis luomas, tuo geriau. Tavo santykis su religija – kuo daugiau materialumo tavo pažiūrose, tuo esi patikimesnis. Tavo lojalumas valdantiesiems labiau sietinas su paklusnumu: ištikimybė, valdžios baimė, kūrybingumo ir savarankiškumo slopinimas, pataikavimas, nuolatinis „pagarbos“ demonstravimas. Na, o paskui visokios pagalbinės priemonės, kurios tėra smulkmenos – nepasitikėk, slėpk, šnipinėk, slaptais duomenimis dalykis su tuo, iš kurio bus naudos, mokykis retorikos ir populizmo, demonstruok tik tai, kas norima matyti ar girdėti, t. y. nuolatos vaidink tai, kas patinka žmonėms, visada remkis „autoritetų“ pavyzdžiu ir teiginiais etc.

Sovietmetis išugdė labai atsparią, gyvybingą homo sovieticus gentį, kurios atstovų, deja, negalime nevadinti lietuviais. Jie nesudaro daugumos, tačiau sudaro pačias įtakingiausias grupuotes, kurių bendravimo su tauta metodai – lyg tobulai įvaldyta matrica, leidžianti pasiekti norimą rezultatą greitai ir įtikinamai. Matricas galima dauginti tarpusavyje, jeigu matricos yra suderintos. Matricas galima tarpusavyje atimti ar sudėti, jeigu jų dydžiai sutampa. Tai iš matematikos. Bet principai veikia ir gyvenime. Taigi visos šios genties grupuotės, arba matricos, yra suderintos, jos tobulai sąveikauja tarpusavyje, todėl A+B bus lygu B+A, o A(BC)=(AB)C=ABC. Žodžiu, kad ir kaip dėliosi, visi dėmenys bus, skirsis tik jų eiliškumas. Čia tiems, kurie dar vis tiki, kad yra pozicija ir opozicija, kad yra dvi barikadų pusės, kad, atėjus vieniems ar išėjus kitiems, kažkas pasikeičia.

Bet dabar pakalbėkime apie patį svarbiausiąjį metodą, kurį šioji gentis ne tik išmoko ir perėmė iš pačių geriausių mokytojų, bet ir pavertė neatsiejama savo tapatybė dalimi. Apie tai, ko jie net nežino turį. Apie tai, kas teka jų gyslomis, ką jie vadina gyvybę palaikančiu krauju, nė neįtardami, kad jiems sušvirkšta nuodų, be kurių jie mirtų. Tai yra neatsiejama jų dalis, jų pulsas, jų savitumo elementas. Tas metodas vadinamas manipuliacija. Šios homo sovieticus genties manipuliacijos pamatas – socialistinis realizmas, kad ir kaip groteskiškai tai skambėtų. Kaip jau minėjau, net ir tuomet, kai A sako, kad jos negalima lyginti su B, o C teigia, kad neturi nieko bendra su A, rezultatas visada yra ABC, tik gali skirtis eiliškumas. Todėl vienu tobuliausių, sakykime, C grupuotės sakiniu man yra virtęs Aušrinės Marijos Pavilionienės prisipažinimas, kad ji tiki tik žmogaus protu, ir niekuo daugiau. Davatkiškai naivi B pozicija įkūnija tobulą veidmainystę Andriaus Kubiliaus lūpomis, tiek kartų kalbėjusiomis apie tikėjimą: „Aš tikiu ES ateitimi“, „Aš tikiu Dainium Kreiviu“, „Aš tikiu AE projektu“, „Tikiu bendros atsakomybės koalicija“, „Tikiu „Gazprom“ ekspertais“, „Aš tikiu gerais žmonėmis“ ir t. t. Bet svarbiausia – Kubilius irgi tiki protu: „Tai tos jėgos naujoji valdančioji koalicija turi tikrai daug, 90 balsų, tai yra galinga jėga. Bet aš tikiu, kad tai nereiškia, kad savo veikloje jie visai proto nebenaudos.“ Beveik identiška apologetika prabyla A, kai ištaria „Tikiu informacija, o ne burtais“ Gedimino Kirkilo lūpomis.

Visus, kuriuos jungia nepalaužiamas tikėjimas protu, ne bet kokiu – sveiku protu, faktais ir materialiąja baze, kurios negalima niekaip nuneigti, kuri ir yra faktas bei manipuliacijų objektas, galėtume pavadinti ypatingais Lietuvos tikinčiaisiais. Jie netiki Dievą. Net neabejokime tuo. Dievas nėra manipuliacijų meistras. Dievui svarbiausia šventumos vieta yra širdis. Ir tikrojo tikėjimo pamatas yra meilė. ABC yra pragmatikai. Tvirti kaip uola. Ir ant tos uolos pastatyta jų bažnyčia išpažįsta tik faktų kalbą. Ir jiems visada geriau kažkas saujoj nei kažkas pievoj. Todėl kai pyksta A, tai nereiškia, kad pyksta, tai reiškia, kad tuo momentu B arba C sauja yra didesnė. Po kiek laiko situacija apsiverčia aukštyn kojom. Bet tai irgi nieko nereiškia – garsus piktinimasis kažkuo tėra viena manipuliavimo priemonių, mėginant savo pusėn patraukti daugiau elektorato. Kaip kad fokusininko pasirodymo metu – žiūrėkite, mano rankoj nieko nėra. Iš tiesų, nėra. Taip ilgai materializmo dvasioje ugdyta auditorija mato – nėra. O supranta – tai dorybė. Bet po kiek laiko fokusininkas sako – štai, pražydo rožė. Ir auditorija ploja, nes juos įtikino galia iš nieko padaryti kažką. Ir vėl ovacijos – galiai, sugebėjimams, estetikai (šitas ABC fokusininkas niekada nepadarys triuko, kad jo rankoj atsirastų kas negražaus ar nemalonaus). Fokusininko garbės reikalas – savo meno paslapčių saugojimas. O paslaptis – visada patrauklu ir truputį baugina. Bet kurį, užsimaniusį perprasti šį meną, galima labai lengvai sutramdyti – arba įbauginti dar labiau (tam pasitelkiamos baudžiamosios priemonės), arba patraukti savo pusėn ir padaryti bendrininku. Antrasis variantas daug patrauklesnis, nes įprastas, beveik įgimtas – patraukus savo pusėn galima įgyti arba šalininką, arba lengvai šantažuojamą subjektą. Abiem atvejais gaunama daug naudos.

Kuo yra ypatingi įvairių sistemų vadovai? Partijų vadovai, kariuomenės vadovai, įmonių vadovai. Dažniausiai kilę iš žemiausiųjų socialinių sluoksnių, jie gerai įsavina pamokas – muštras jiems tinka. Muštras „įmuša“ viską, ko reikia, kad taptum geru manipuliatorių komandos nariu. Yra komanda, yra įsakymai, yra mašinos principu veikianti sistema – tai svarbiausia. Kuo mažiau savarankiškumo, kuo mažiau išsilavinimo, kuo mažiau kūrybingumo. Ir nuostabi priedanga – humanizmas, viskas žmogui ir jo gerovei, mes tikime žmogumi ir jo gebėjimais...

Manipuliatoriai labai bijo viešumos. Viešumoje jie sutrinka. Nes labai dažnai jų faktai nesutampa su elementaria logika. Jų visagalis sveikas protas nežino kaip elgtis, kai pradedama operuoti sąvokomis „būtis“, „sąžinė“, „Dievas“, „dvasingumas“, „kūryba“, „gelmė“, „esmė“, „šventenybė“ etc. Bet jie juk nekalti, kad jų ugdymas buvo nuo viso to atsietas. Jie juk nesuvokia, kaip galima nevogti, kai pasitaiko šansas. Kaip galima neduoti bendražygiui ko nors iš po prekystalio, jei staiga kažko „padavė“. Kaip galima nemeluoti tautai, kai tie stebuklingieji šansai, tos nuostabiosios progos staiga juos ištinka – jei pasakysi visiems, tai sulėks ir išsidalins. Kaip galima nekurti šventinių kalbų ir minėjimų, kuriais taip lengva įgyvendinti demonstravimo priemonę. Kaip galima kalbėti iš širdies, o ne iš popieriaus, kuriame geriausių manipuliavimo tekstu meistrų sudėta visa būtina propagandinė medžiaga. Galiausiai – kaip galima nepaklusti Vyriausiajam, kas jis ir kur būtų, nes tik nuo jo malonės priklauso tolesnė perspektyva ir valdymo laikotarpis.

Homo sovieticus manipuliatoriams labai sunku atsispirti polinkiui į diktatūrą. Kad ir kuo ji pasireikštų – despotišku valdymu savivaldybėje, pavaldinių valdymu baime, sveiko proto ir mokslinių faktų suabsoliutinimu, švaistymusi ginklu taikos metu. Pagunda demonstruoti galią ir jėgą yra labai saldi. Nesvarbu kur ir kada. Mokytojai sustoja kaip kareiviai, jei mokykloje apsilanko kas iš ministerijos ar vietinio švietimo skyriaus, savivaldybių merai pradeda leisti seiles, jei pasirodo kas iš Seimo, visa Vyriausybė išsišiepia ir organizuoja gėlių teikimo ceremonijas atvykus svečiui nuo Vyriausiojo. Gyvenimas matrioškos principu yra pats teisingiausias ir konkrečiausias.

Tačiau kol manipuliatoriai stumdo tokias šaškes, pasitelkdami pagalbon visiškai valdomą masinę žiniasklaidą, ima ir prasisklaido rūkas tai vienoje, tai kitoje vietoje. Mat užsižaidžia. Jie gi kaifuoja nuo savo gebėjimų. Kam nors panorus pasiaiškinti, kaipgi čia atsitiko, kad skelbtoji iliuzija ne visiškai atitinka tikrovę, imama kita lenta – šachmatų. Figūros šiame žaidime galingesnės, jų svoris – nenuginčijamas. Taip atsiranda demokratijos vėliava – teisingumas, vykdomas per atitinkamas institucijas. Jei pinigai ir piniginės manipuliacijos yra vienose ABC rankose, tai ir teisingumo institucijos yra tame pačiame lauke. Nes sąžiningu, demokratišku principu išrinkti į valdžią tautos atstovai yra ir teisingumo atstovai. Viskas dėl žmogaus, viskas dėl jo gerovės, viskas dėl mūsų valstybės...

Manipuliuoti visais laikais buvo patogu ir naudinga. Sveikas protas ir racionalumas visada garbins kūno šventovę ir atmes visa, ko neaprėpia. Manipuliatoriai diena iš dienos jau turimas žinias vis patvirtina įrodymais ir pateisina bet kokias priemones, net nepagalvodami, kad tai yra ambicijų tenkinimas. Absoliutus egocentrizmas. Baisi puikybė. Manipuliatoriai niekada nepažvelgs į reiškinius kaip į nedalomą visumą, kurioje kiekviena dalis susijusi viena su kita, bet atvirkščiai – viską išardys į atskirus segmentus, perims jų valdymą ir diskutuos siaurame kontekste, nuginkluodami pašnekovą „specialistų argumentais“. Iš tiesų, neegzistuoja istorija, atsieta nuo geografijos, etnografijos, kalbos. Neegzistuoja kepenys, atsietos nuo visų kitų organų, sudarančių tobulą organizmą.

Tik manipuliatoriai, remdamiesi „nenuginčijamais faktais“, gali iškasti protėvių kapus ir išsidalyti brangenybes, prieš tai surengę mokslinę konferenciją apie archeologijos svarbą ar istorinę atmintį, vainikuodami viską ceremonijomis – vėliavos pakėlimu, himno giedojimu, šventinių kalbų sakymu, gėlių padėjimu prie kokio nors paminklo.

Tiesą sakant, tik silpnapročiai nesaugo savo palikimo – gimtosios žemės, kalbos, kultūros paminklų, tikėjimo, valstybinio turto. Tik silpnapročiai gali patikėti, kad vieną dieną neatsiras koks vaikis, kuris sušuks „karalius nuogas“ ir, perkandęs kietą riešutėlį, visiems pademonstruos, kaip scenoje dirba fokusininkas. Net neabejokite – taip atsitiks. Dėl ko tada brauks ašarą svetimai valstybei tebedirbantys mūsų tautiečiai? Kokiomis tada atgailos ašaromis pravirks ABC „teisingumą“ pavertę neginčijama tiesa teisėjai, prokurorai, advokatai, policininkai? Į kokią skradžiai žemę tada prasmegs valdžiažmogiai, bankų ir užsienio kapitalo valdytojai, Konstitucijos aiškintojai ir įvairiausių teisių gynėjai?

Iš tiesų, neegzistuoja veiksmas be atoveiksmio. Ir žodis visada jaučiu grįžta, kartų kartos juo raugėja, nors, regis, tebuvo paleistas menku žvirbliu. Jau dabar matyti anos sėjos vaisiai – manipuliatorių vaikai ir anūkai kenčia dėl daugybės juos apnikusių nelaimių. Ir tai – ne pabaiga. Kiek bus manipuliatorių ir jiems paklususių vykdytojų, kurie mušis į krutinę, pripažindami kaltę, ir ne prašys išteisinti, bet sakys „esu vertas pasmerkimo, nesu vertas garbingo vardo, esu savo tautos ir valstybės išdavikas“? Jie nebijo Dievo teismo, nes netiki? Jie nejaučia sąžinės graužaties, nes yra materialistai? Jie neturi jausmų, jiems neskauda širdies, nes yra išmuštruotos vykdymo mašinos? Negalime taip teigti. Žmogus yra stebuklingas. Žmogus yra nuostabus. Tik dažnai neatsispiria gundymams. Prisipažinus ir pripažinus nukrinta akmuo nuo širdies, išsilaisvina siela, atsiveria širdis, gyvenimas tampa pagarbos vertu stebuklu.

Ir ne ateityje – šiandieną yra pats laikas nusiplėšti nuo galvų širi, kupranugario odą, paverčiančią vergus mankurtais, šiandieną yra pats laikas suprasti, kad iliuzijos menas yra skirtas melui ir apgavystei pašlovinti, šiandieną yra laikas suprasti, kad manipuliatoriams nėra šventumos, jie neturi aukštesniųjų siekių, jie nevaldo širdimi, todėl niekada nebus Tėvynės ir tautos saugotojai, niekada nebus kūrėjai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet laisvė yra tikėjimas ir meilė. Ne fanatizmas, ne proto sudievinimas, ne įtikėjimas į žmogaus visagalybę, ne sekso ir aistros priedangoje. Tik tada, kai „proto principai bus pavaldūs širdies balsui“ (M. K. Gandis), galėsime tikėtis sėkmės, kad ir kaip mūsų ilgai treniruotas protas tam priešintųsi.

P. S. Tautos tikintieji (Lietuvos socialdemokratų partijos nuotraukos iš 2013 Kovo 11-osios prie LR Seimo):

Antra teksto dalis ČIA.