Šakių rajone Plokščių seniūnijai priklausančiame Karkazų kaime šiemet veikė eksperimentinė edukacinė senovės baltų gyvensenos stovykla mokyklinio amžiaus vaikams.
Anot pačių stovyklos organizatorių, ji turėjo būti įtvirtintos gyvenvietės tipo, priartinto – kiek tai įmanoma dabartinės civilizacijos sąlygomis – prie XVI amžiaus realijų. Miegas ant šieno palapinėse – tokias galbūt turėję ir naudoję senieji vitingai ir skandinavai; prausimasis ir maudynės Nemune; valgis, verdamas ant laužo ir tik iš tų produktų, kuriuos turėjo ir gal naudojo senovės baltai...
Tiesą sakant, vieną kitą lieptelį į mūsų amžiaus „aukštumas“ galėjai rasti: stovyklautojai naudojosi lauko tualeto, kaizerinės Vokietijos lietuviams užvežto ir garbingo tautos vyro kadaise tupykla pakrikštyto, „malonumais“, kasdieniam rytmetiniam apsiprausimui nūdienos lepūnėliams buvo siūloma veidelius atsigaivinti saulutės pašildytu vandenėliu ar nusiprausti po stiproka srove lauko duše. Beje, tai darė tik drąsiausieji, nebijoję, kad jų nuogumai matysis, kad šaltas vandenėlis privers pašokinėti nuo kojos ant kojos.
Ir – tikrų tikriausias „nepatogumas“ – jokių kompiuterių, jokių mobiliųjų, jokių išėjimų už stovyklos vartų...
O tie vartai atrodė gana įspūdingai: aštrių rąstų tvoroje atsiveriantys plačiai ir tik keliskart per visą stovyklavimo laiką – kai mylintys tėveliai suveža čia savo atžalas ir kai neskubėdami jas grąžina į XXI amžiaus realijas. Kaip ir tada, kai besikaupiant lietaus debesims rinkosi paskutiniosios pamainos dalyviai, o prapliupus liūčiai ir prabilus jo garsenybei Perkūnui kažkuris tėvų neviltingai išsitarė:
– Paliekam greičiau vaikus ir maunam iš to pragaro...
Šis kone medėjos šūksnis paskatino: ratuoti tėveliai ir mamytės nuburzgė namolio į didžius Kauno, Vilniaus, Alytaus, Palangos miestus, o „Tauro guolio“ vartai užsivėrė savaitei...
Prasidėjo kasdienybė.
Pirmiausia vaikai – jų čia buvo nuo šešerių iki penkiolikos metų – persivilko lino drabužiais, išbandė šieno minkštumą, paragavo pirmosios avižinių kruopų košės ir įsitikino, kad griausmavaldžio svaidomos ugnys palapinėse tarp bendraamžių atrodo visai ne tokios baisios kaip mieste. Tiesa, jautriausios ausys paryčiais pagaudavo lengvą šarvų žvangėjimą ir negarsų kojų trepsėjimą: tai sargybiniai apeidavo stovyklą tikrindami, ar nesiartina koks priešas...
Septynios stovyklos dienos pralėkė vydamos viena kitą: ir berniukai, ir mergaitės mokėsi šaudyti iš lanko, ėjo į įvairaus sudėtingumo žygius, išbandė jėgas ir vikrumą estafetėse, traukdami virvę. O kokie žodžiai gali nusakyti jaudulį, kuris apima pradinuką, pirmą kartą jojantį tikru grynaveisliu žemaituku? Du žirgai ganėsi stovyklos teritorijoje ir mielai priimdavo bet kurio vaiko glamonę. O ožkelės? Buvo mergaičių, kurios per tas kelias dienas sugebėjo tapti geriausiomis gyvuliukų draugėmis... Tuo metu kariūnus vaizdavę berniukai tik ir taikėsi tokias ožkaganes visaip iš pasalų užpulti.
Bet tai – tarp kitų ne mažiau svarbių darbų darbelių, kurie čia, išties, griuvo tarsi akmenai...
Antai tos pačios ožkininkės palinkusios pluša raukdamos nagines – juk turės kuo apsiauti, kai žemelę ims gruodas spausti.
O štai berniukai, atkakus kalviui iš Jundilų (Kudirkos Naumiesčio seniūnija), net lenktyniaudami dumples pučia. Šis nepavargdamas įkaitintą geležį tik kala, tik ploja savo plaktuku. Geltonkasėms, toms lietuvaitėms, žiedelius kaldina, tačiau reikalui esant gali ir kalaviją... O prakaitą nuo kaktos bebraukdamas spėja ir apie velnio išdaigas savoje kalvėje paporinti...
Kitą dieną, žiūrėk, atsiveria „Tauro guolio“ vartai, įleisdami Zyplių dvaro keramikę Eglę Kurcinkevičienę su molio paslaptimis... ir pradeda berniukai ir mergaitės iš jo virvutes ridenti, o iš jų – ąsotėlius formuoti... virvelinius...
Arba vėl viešnia – šį kartą kariūno Vytauto bičiulė Vaiva, juostų pynėja iš Klaipėdos... Ir vėl susikaupia net patys judriausieji – kiekvienas nori margaspalvę parsivežti... Ir parsiveža. Ar reikia to viso? Ar vaikams tai patinka?
– Man tai tikrai patinka – nereikia niekur skubėti, yra laisvo laiko ir užsiėmimų. Labiausiai tai patinka gyvuliukai ir tikras stebuklas, kad miegame ant šieno, – porina aštuonmetė.
Atrodo, kad stovyklavimas patinka ir viešniai iš Italijos.
Vaikams tos senovės reikia. Ir pasakojimų apie ją, ir jos dainų: apie brolelį, karužėn išjojusį, apie gegulę ir jos mažą širdelę, kurioje telpa visa Lietuva...
Tik mūsų valdininkams dar nelabai suvokiama – kam tie išsigalvojimai. Laužai kažkokie, kanklės, dainos apie žirgelius ir mergeles, apie lietuvaičius, kurie tėvynę mylėjo ir dėl jos galvą dėjo. Kažkoks Ievaras šalia kelio ir bitelės jame... Geriau jau kokioj garbingoj galingos bendrijos ar sandraugos vaduojamojoj ekspedicijoj...
Galbūt todėl, kad pabūgo tautiškumo stiprybės ir sklaidos, o galbūt dėl paprastesnių priežasčių – kad projektas pateko į „olialia pupytėms“ prioritetus teikusių valdininkų rankas, Kultūros ministerija savo rėmimo jam neskyrė, o ir privatūs rėmėjai nesusidomėjo. Tikėkimės, tik kol kas. Nes juk siekiant išsaugoti savastį, atsispirti globalizacijai tai kone vienintelis kelias: perduoti žinią apie baltus ir jų gyvenseną į mažiausių, jauniausių rankas ir protus.
Už nuostabias vasaros akimirkas „Tauro guolyje“ kuo širdingiausiai dėkui jos steigėjui, senovės baltų atkuriamosios istorijos klubo „Sūduvos Tauras“ prezidentui Dariui Požaičiui ir jo komandai: Loretai, Justui, Ingai, Ievai, Vytautui ir visiems visiems...
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]