Labai įdomi ta mūsų vyriausybė ir jos personažai. Labai savitas ir nenuspėjamas Premjeras Algirdas Butkevičius. Niekados negali nujausti, ką jis pasakys rytoj rytą, kokios mintys rungiasi jo galvoje: grybauskaitinės, gapšinės ar kubilinės. Personažas jis įdomus tik dėl užimamos vietos valdžios piramidėje, bet nėra labai spalvingas: necharizmatiškas ir neistorinis.
Mūsų politiniame teatre yra kur kas raiškesnių ir charakteringesnių už jį. Be abejo, pirmoji tragikomedijos kregždė buvo Birutė Vėsaitė, kuri taip ir nesuprato, kuriai ministerijai vadovavo: ūkio ar energetikos. Prezidentė išsigando, kad atsakingai politinei pusmečio reprezentacijai ir valstybės įvaizdžiui ši, savo vaidmens adekvačiai nesuvokianti personažė gali gana stipriai pakenkti. Teko pakeisti beveidžiu, neišraiškingu ir pilku dubleriu. B. Vėsaitė buvo matoma, spalvinga, stilingai apsirėdžiusi, pasipudravusi, pasidažiusi lūpas, tarytum kokia Felinio „Amarkordo“ personažė. Susidorojo. Spalvingesnių už prezidentę mums nereikia.
Na, bet Vėsaitė nebūtų Vėsaitė, jei taip tylutėliai būtų dingusi į politinę nežinią, nepalikusi jokio pėdsako. Ji mūsų Vyriausybėje paliko užkratą, kurio bacila užsikrėtė gamtos apsaugos ministras Valentinas Mazuronis. Tasai irgi ėmė nebesuprasti, kokiai ministerijai vadovauja: aplinkos apsaugos ar energetikos. Logiškai mąstant skalūninių dujų išgavimu labiausiai turėtų rūpintis energetikos ministerija ir pagrindinis jos personažas energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, kuris rytoj pasirašinės su Chevronu skalūninių dujų paieškos ir gavybos sutartį, perlipęs per Vakarų Lietuvos bendruomenių galvas. Šis trečio plano personažas yra gana blankus instrukcijų iš aukščiau vykdytojas. Kur kas įdomesnis yra V. Mazuronio vaidmuo. Šis, užuot stojęs bendruomenių interesų pusėn, uzurpavo iš J. Neverovičiaus veiklos barą. Jis ėmėsi įtikinėti visuomenę apie būtinybę Lietuvai užsitikrinti energetiniais resursais, kai pagal pareigybę turėjo priešintis bet kokiai iki galo neištirtai intervencijai į gamtą ir jos resursus. Brutaliai abi ministerijos smūgiuoja į vienus vartus, nekreipdamos dėmesio į ES gamtosaugininkų patarimus neskubėti, kol nėra aiškių gairių, kaip Europa turėtų elgtis šios menkai ištirtos skalūnininkų avantiūros klausimu. Civilizuotoje valstybėje būtų nesuprantamas tas skubėjimas ir karštakošiškas noras kuo greičiau šokti plika uodega į dilgėlyną, neįsiklausant nei į visuomenės protestus, nei į patarimus iš šalies palaukti.
Tos skubos ir buldozerinio veikimo paaiškinimas yra tik vienas, kad trauktis nebėra kur, nes neakivaizdžiai užkulisiuose su Chevronu susitarimai jau seniai yra pasirašyti, gauti ir išsidalinti „otkatai“, lieka tik juos formalizuoti. Todėl ir atsiranda Prezidentės metiniame pranešime apie kažkokius neva „žaliuosius“, kurie svetimų jėgų inspiruoti neva kenkia mūsų valstybės energetiniam išsilaisvinimui iš Rytų tiekėjų įtakos. V. Mazuronio diskursai labai įtikina, kad Lietuva turėtų išsilaisvinti nuo tokių kaip V. Mazuronis ir jo demagogijos. Geriau su savo pavaldiniais skaičiuotų bebrus ir rūpintųsi, kad į Vilnelę nebūtų pilamos fekalijos, kurių nemėgsta upėtakiai.
Susiję:
V. Mazuronis pakeliavo į Ameriką