|
Reportaže pasisakę vadybininkai gal šiek kitais žodžiais pakartojo klaidingai Dr.J.Gėbelsui pripaišomus žodžius "Wenn ich Kultur höre… entsichere ich meinen Browning"; persiškai tai būtų وقتی فرهنگ را می شنوم ... قفل براونینگ را باز می کنم. Išties juos pasakė poetas Hansas Jostas (Hanns Johst), bet mielai kartojo daugelis nacių ir iki šiol nenustoja kartoti jų palikuonys, ekspertai.eu kanale vadinami nacikais. Tačiau kuo kultūrą vadybinantys verslininkai skiriasi nuo politikų, kurie irgi yra verslininkai, siekiantys apsaugoti savo pajamų šaltinį? Demokratijose kitaip ir negali būti, nes demokratija skatina rastis siaurų interesų grupėms, todėl jos ir negali neatsirasti. Tad nematau nieko nuostabaus, kai ta grupė, į kurią likimas nubloškė ir kai kuriuos kultūros vadybininkus, stropiai saugo savo verslo interesus. Minkštoji galia yra reali, ji minėtai interesų grupei kelia REALŲ pavojų. Galima tuo piktintis, galima protestuoti, bet kol visuomenėje galės susidaryti siaurų interesų grupės, gaunančios priėjimą prie biudžeto išteklių, tol šis reiškinys egzistuos. Kultūra yra didelė galia, nors ir minkštoji. Išgirskite tai ir ruoškitės ilgam ilgam piktinimuisi reiškiniui, kuris neišnyks, kol bus demokratija. Jūs lygiai taip pat galite piktintis ciklonu, bet jei tik žemė yra apvali (tokia ji ir yra) ir joje yra „atmosfera“, visada bet kuriuo metu bus bent du ciklonai — tai matematinė teorema. Kaip jau esu sakiusi, omnikratijoje nebelieka siaurų interesų grupių, nes visus kiek reikšmingesnius sprendimus priima visuomenė. Tai anaiptol nereiškia, kad visuomenė kviestų bet kurį pasaulinio garso atlikėją. Pvz., visai galimas daiktas, kad daugelis bendratautiečių nenorėtų, kad į Lietuvą atvyktų vedęs gėjus Seras Eltonas Džonas, bet jie nenusvertų tų, kuriems gėjiškumas neužgožia grožio. Panašiai daugelis homofobų eina į „Spragtuką“, nors žino, jog P.Čaikovskis buvo homoseksualas. Tačiau visuomenė galėtų neįsileisti kultūrininkų, kurie yra pedofilai, zoofilai ar nekrofilai, nes jie su savimi atsivežtų minkštąją galią, pavojingą visuomenei, o ne siaurų interesų grupei. Ir tai būtų visuomenės, kuri turi aukščiausią sprendimo galią, vertybinė pozicija. Deideologizavus kultūrą, ji tampa minkštąja galia, tirpdanti beprasmį, alinantį priešiškumą. Kultūringais galima apsimesti, kaip kad darė naciai, kai švenčiant pergales Rytų fronte, selektyviai klausydavosi R.Vagnerio. Šiek tiek pakoreguodama F.Dostojevskį, užbaigiant galiu jums pasakyti, kad pasaulį išgelbės tik tas grožis, kurį renkasi visuomenė, turinti dvasinę jautrą.
|