Mirė skulptorius Vladas Vildžiūnas

Eidamas 81 metus, spalio 29 d. mirė skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Vildžiūnas. Kaip rašo portalas 15min.lt, atsisveikinimas su dailininku – 2013 m. lapkričio 1 d. nuo 11 val. iki 12 val. prie Jeruzalės bažnyčios, šventoriuje. Šv. Mišios už mirusį dailininką Jeruzalės bažnyčioje bus aukojamos 12 val. Laidotuvės vyks 2013 m. lapkričio 1 d. po šv. Mišių Vilniaus Jeruzalės kapinėse.

Artimieji prašo velioniui pagerbti nenešti brangių vainikų, krepšelių ir puokščių, o verčiau kad ir kuklią sumą paaukoti neįgyvendintai skulptoriaus svajonei – padovanoti Lietuvai jo naujausią kūrinį „Ramybės karalius“. Aukas prašoma pervesti VšĮ Vilniaus Jeruzalės meno centrui, a.s. LT187044060001023124.

Apie Vladą Vildžiūną

Vladas Vildžiūnas gimė 1932 m. Dabužių kaime. Mokėsi Anykščių gimnazijoje. Keturiolikos metų, kaitrią pavasario dieną atsirėmęs ant ledo lyties Šventosios pakrantėje, peršalo ir susirgo sąnarių bei širdies vožtuvų uždegimu. Gydytojai, išgelbėję jam gyvybę, perspėjo – nei malkas skaldysi, nei vaikų turėsi, nuo šiol gyvensi kaip šešiasdešimtmetis senis... Dėl ligos laikinai nutrūkus mokslams, būsimasis skulptorius pradėjo domėtis fotografija: tapo apylinkės fotografu, darė kaimynų nuotraukas pasams. Susižavėjimas daile neleido pasiduoti, užsidaryti savo kiaute. Juk begalinis noras įgyvendinti savo svajones, pasiekti užsibrėžtus tikslus ne vieną likimo, atrodytų, palaužtą jaunuolį pavertė titanu, sugebančiu nuversti kalnus. Jaunajam V. Vildžiūnui šis išbandymas tapo ne kliūtimi, o dingstimi įrodyti sau ir pasauliui, kad išbandymai jam skirti ne šiaip sau!

1952 m. V. Vildžiūnas stojo į Vilniaus dailės institutą. Atvyko susiruošęs studijuoti tapybą, egzamino neišlaikė, bet skulptorius profesorius Petras Aleksandravičius atkreipė dėmesį į jaunuolio namų darbus: pastebėjęs neabejotinų gabumų skulptūrai, pasiūlė papildomai laikyti egzaminą į šią specialybę. Įstojusį studijuoti skulptūrą V. Vildžiūną iškart pastebėjo profesorius Juozas Mikėnas ir pakvietė į savo studiją.

1957 m. susipažino su grafike Marija Ladigaite, užgimė nuoširdūs ir gilūs jausmai, neišblėsę visą gyvenimą. Po kelių mėnesių jaunuoliai susituokė, šeima įsikūrė palėpėje Filaretų gatvėje.

1958 m. pavasarį – pozuotojo Kazimiero Skebėros ir dar dešimties nepaklusniųjų teismas Vilniaus dailės institute. V. Vildžiūnas ir A. Ambraziūnas, garsėję savo principais, atsisakė liudyti prieš K. Skebėrą teisme ir netrukus buvo pašalinti iš Dailės instituto.

V. Vildžiūnas skulptūros nemetė. Nuomojosi dirbtuvę Antakalnyje, Rudens gatvėje. Nuo 1957 m. pradėjo dalyvauti parodose. Tiesa, tas dalyvavimas nebuvo paprastas: susiriša keletą iš medžio drožtų liaudiška dvasia alsuojančių skulptūrėlių, užsimeta ant nugaros ir pėsčias keliauja iki LTSR dailininkų sąjungos, o tada – iki dailės salono P. Cvirkos gatvėje. Nelengva, tačiau noras paskleisti autentišką liaudies skulptūros, apskritai tautinę dvasią toks stiprus, kad nugali visus sunkumus.

1960 m. profesoriaus J. Mikėno rūpesčiu V. Vildžiūnas tęsė studijas Dailės institute, ir 1961 m., jau diplomuotas menininkas, įsidarbino Skaičiavimo mašinų gamykloje dizaineriu, ten dirbo iki 1964 m., kai tapęs LDS nariu įgijo legalią galimybę atsisakyti valdiškos tarnybos ir atsidėti skulptūrai. 1964–1969 m. dėstė ką tik įsikūrusioje M. K. Čiurlionio meno mokykloje. 1964 m. surengė pirmą didesnę parodą: „Vilniaus“ kino teatre kartu su M. Ladigaitės-Vildžiūnienės grafika eksponavo ankstyvuosius medinius kūrinius. Principingumu ir disidentinėmis nuotaikomis garsėjančios dailininkų poros likimas nelepino. Kitą kiek didesnę personalinę parodą pavyko surengti tik po keliolikos metų – 1977 m. Niujorke. Visus šiuos metus Vildžiūnų šeimą „prižiūrėjo“ KGB, tačiau menininkai nepasidavė, tapo vis nepakantesni melo sistemai ir laisvesni dvasia.

1962 m. Vildžiūnų šeima apsigyveno Vilniaus Jeruzalėje, kur formavosi savotiška „tyliojo modernizmo“ kūrėjų bendruomenė. Čia lankėsi prieškario inteligentija (J. Keliuotis, E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė, P. Rauda, J. Mikutis), užsukdavo gimtinės lankyti atvykę išeivijos mokslininkai ir menininkai (M. Gimbutienė, V. Vizgirda, V. Ignas, J. Girnius), priebėgą rado jaunieji dailininkai (S. Kuzma, P. Mazūras, V. Urbanavičius, K. Jaroševaitė, M. Navakas ir kt.), M. ir V. Vildžiūnų namai keliems dešimtmečiams tapo kūrybos ir laisvos minties, nesitaikstymo su melu ir veidmainyste oaze. Vėliau Vildžiūnų iniciatyva čia buvo įkurtas Jeruzalės skulptūrų sodas, o artėjant nepriklausomybei – ir galerija.

V. Vildžiūnas buvo vienas pirmųjų skulptorių, sovietmečiu atsigręžusių į lietuvių liaudies meną, ir stumtelėjęs tuometinę Lietuvos TSR skulptūrą link naujos skulptūrinės plastikos, sulydžiusios autentišką liaudies skulptūros pasaulėjautą ir kai kuriuos modernizmo principus. Dailininkas išdrįso įkvėpimo semtis iš mūsų tautos praeities, legendų, padavimų, iškilių istorinių asmenybių. Taip pat vienas pirmųjų pradėjo keisti skulptūros viešojoje erdvėje sampratą, drąsiai laužydamas socialistinio realizmo kanonus. V. Vildžiūną  pelnytai galima vadinti mūsų tautinės skulptūros patriarchu, principingai ir nenuilstamai saugančiu mūsų tautinės kultūrinės savimonės aukurą.

Šaltinis: menas.lnb.lt